Antras skaitytas John Irving romanas ‘Sidro namų taisyklės’ nepadėjo susidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie autorių. Šis romanas stiprus, gvildena rimtas temas, bet man patiko ne per labiausiai. Tai niūri knyga. Kaip, drįstu spėti, visuose Irvingo romanuose, sukišta tiek daug neigiamų dalykų, kad net sunku ir atsirinkti, kas iš visos tos raizgalynės blogiau. Iškrypavimas, smurtas, prostitucija, svetimavimas, tai, kad kūdikius priima gydytojas narkomanas?
Ar tai, kad visoje knygoje tik ir kalbama apie abortus ir pamestus vaikus? Tai aiškiai yra visos knygos pamatas, ir šios temos gana aktualios, įdomios ir tikrai verčia susimąstyti. Juolab kad autorius aiškiai nediegia jokios nuomonės, o leidžia skaitytojui, remiantis nupasakotomis istorijomis. Tiesą sakant, beskaitydama aš pati pavargau galvoti apie tuos abortus, ir galiausiai, kaip ir Homeras nesusidariau vienareikšmiškos nuomonės.
Apskritai romanas pasirodė išėjęs iš ribų - ištemptas nereikalingomis scenomis, kai buvo tokių, už kurių buvo galima labiau užsikabinti, kaip skylutės prezervatyvuose. Personažai savotiškos žmonijos parodijos, kaip kokiame Austen romane, tik kad labiau groteskiškos, o jų sprendimai atnešė kiek per daug meskikietiškos ir perl harboriškos dramos. Pačios neigiamybės, kaip jau minėjau irgi nepagailėta. Galima buvo juk apsieiti ir su ta gana natūralia abortų ir našlaičių problema. O tas juodai amoralus daktaro Larčo ilgas ir nuoseklus visko klastojimas (man turbūt neigiamiausias ten papasakotas dalykas) pasirodė labai jau ekscentriškas būdas iliustruoti tą taisyklių, jų laikymosi ir nesilaikymo temą.
Kas man patiko, tai komiškoji knygos pusė. Buvo vietų kur juokiausi iki ašarų, o literatūra būtent tokį poveikį man daro retai. Visokiausios kartojamos komiškos smulkmenos, kaip seselės Etnos nesugebėjimas išrinkti žmoniškų vardų, ar nelogiškos geležinkelio stoties viršininkų baimės gražiai įsiliejo į tą komiškąją pusę. Prie tų graudžiai juokingų scenų galėčiau priskirti ir tą, kurioje aiškiai minimas Lietuvos vardas. Nelabai smagu, sutikus savo tėvynės vardą matyti jį tokiame amplua. Būtų dar nieko, jeigu tas epizodas būtų žmoniškas, o ne aiškiai primintų nevykusią situacijų komediją.
Perskaičiau du Irvingo romanus ir jaučiuosi užtikusi Irvingo arkliuką - jis aiškiai pasiryžęs kalbėti apie visas visuomenės negeroves ir kalbėti garsiai. Nors jo priemonės manęs perdėm ir nežavi, bet tikrai šį rašytoją gerbiu už tai, ką jis parodo. O šiuolaikinio pasaulio visuomenės ydas jis vaizduoja labai aiškiai. Irvingo temos svarbios, apie jas reikia kalbėti, bet aš susidariau įspūdį, kad Irvingui reikia labiau tikėti skaitytoju, tikėti, kad ir subtiliau parašytame tekste jis sugebės įskaityti jo idėjas, keliamas problemas ir jas analizuoti.
0 Komentarai