Kvepalai. Dažniausiai jie asocijuojasi su grožiu ir švelnumu, bet Patrick Siuskind knygoje tokiu pavadinimu papasakotai istorijai šių epitetų nepažarstysi. Ši istorija buvo šlykšti, tačiau negalima nuneigti, kad papasakota kvapą gniaužiančiai.
Istorija apie įsikūnijusį blogį, parfumerijos genijų, nešvara ir smarve pagarsėjusiais laikais gimusį viename gražiausių pasaulio miestų, tačiau kartu ir labiausiai dvokiančioje tuometinio pasaulio vietoje, tapusį skaniausiai kvepiančiu žmogumi istorijoje. Šitokiais didžiuliais kontrastais autorius išmoningai žaidžia viso romano metu ir tai istorijai suteikia tikrai daug žavesio.
„Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis.“
Šis nuostabus romanas tiesiog kupinas kvapų, jie veržiasi iš knygos puslapių nesustodami ir paskandindami skaitytoją didžiuliame įvairiausių kvapų, ir neapsakomai skanių, ir neįsivaizduojamai šlykščių, ir pačių keisčiausių, burbule. Mane tikrai nustebino tai, kaip puikiai rašytojas perteikia ne tik vaizdus, bet ir kvapus. Bet vis dėl to labiausiai mane pakerėjo tai, kaip jis viską susiejo su kvapais, uosle ir viskuo, kas su tuo susiję. Nuo pat pirmųjų puslapių imama kalbėti apie kvapus: Grenujo gimimo vieta ir laikas charakterizuojami būtent šiuo pojūčiu, Grenujis neturi kvapo ir būtent dėl to žindyvė jį grąžina, globėja neturi uoslės, Grenujo vaikystė lydima vien tik kvapų. Šitaip nubrėžęs kryptį, kuria suks romano siužetas, rašytojas nuosekliai tos krypties laikosi. Jam tai taip puikiai pavyko, kad visame romane nebuvo turbūt nei vieno puslapio, kur nebūtų užsiminta apie kvapų karaliją. Stipri ir knygos pabaiga. Fantastinė, bet prie šios ir taip nelabai tikroviškos knygos tiko ir nuostabiai ją vainikavo. Su mintimi, netikėtai ir tikrai stilingai.
Tikrai nepaprasta šitaip puikiai išlaikyti idėją, ją sekti ir sukurti tikrą meno kūrinį. Nepaprasta ir tai, kaip puikiai rašytojas išmano kiekvieną pasakojimo detalę. Parfumerijos subtilybes, to meto visuomenės papročius, teisėtvarką, Paryžių, žmogaus psichologiją. Nors Grenujis ir buvo psichopatas, jo minčių giją autorius audė labai nuosekliai ir man patiko, kad jis leido stebėti, kaip keitėsi Grenujo požiūris, jo siekiai, įsijausti į jo mintis ir visapusiškai suprasti knygą.
Istorija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti beprasmis, gražiai papasakotas kūrinėlis, bet jame, nors ir neryškiai pateiktų radau ir rimtesnių, gilesnių minčių. Buvo toks nedidelis epizodėlis apie pokyčius, kai Baldinis burnojo ant pokyčių, kuriuos mes dabar laikome savaime suprantamu visuomenės laimėjimu. Įžvelgiau ir tokią labai nežymią mintį, kad žmonės nėra tobuli, dvokia, yra silpni, bet visgi yra tokie, jų nebepakeisi ir tai nėra blogai. Tiesiog tokia realybė.
Iš visų mirčių, kurios supo pagrindinį veikėją, o reikia turėti omenyje , kad jis buvo serijinis žudikas ir jų buvo tikrai daug, mane labiausiai sukrėtė ne jo ranka įvykdytos žmogžudystės, o lemtis užklupusi visus, su kuriais jis turėjo reikalų. Baldinis, odminys, grafas mirę staiga ir beveik iš karto po to, kai pasitarnavo Grenujui. O dar ir rašytojas apie tas mirtis praneša taip staiga. Vienu netikėtu, trumpučiu sakinuku, kurį tik vėliau išplėtoja. Apskritai tas toks vietomis lakoniškas, ir šiaip lengvas pasakojimo stilius kiek priminė Diuma romanus ir buvo tikra atgaiva po ilgo pilstymo iš tuščio į kiaurą prieš tai skaitytame Irvingo romane.
Neabejotinai kitoks, neabejotinai įdomus ir neabejotinai žaviai išaustas pasakojimas!
0 Komentarai