Mano taip mylimos ir gerbiamos Jane Austen jau ketvirtas skaitomas romanas ‘Įtikinėjimas’ ir vėl man suteikė daug malonumo. Jau antrą kartą aprašinėju jos kūrinį, taigi jau maniau, kad nelabai turėsiu ką ir pasakyti, nes visgi jos romanai turi labai daug panašumų, o aprašinėdama ‘Emą’ leidau sau aprėpti labai daug, bet, rodos, nors ir trumpai turiu ką pasakyti.
Ką naujo apie Austen pastebėjau šiame romane? Turbūt aiškiau nei ankščiau pajutau tą jos lėtą, elegantišką pasakojimo manierą. Ji neskuba, neerzina ir nekuria intrigos iš anksto - tiesiog lieja pasakojimą, kuris pats savaime nešą jos parinktą žinią. O pasiekusi kulminaciją, ji leidžia trumpai pažvelgti į jos sugalvotąją laimingą pabaigą, pamatyti, kokia kryptimi viskas pajudėjo ir palieka daug vietos svarstymams, kaip viskas rutuliojosi personažų gyvenime. Jai rūpi ne laimingos pabaigos, o tai, kaip jos triumfuoja prieš prietarus, tuštybę ir turto troškimą.
Austen šiame romane šiek tiek užsiminė apie apgailėtiną moterų rašytojų, o kartu ir savo, padėtį to meto literatūroje. Bent jau oficialiai rašyti galėjo tik vyrai, pati Austen savo kūrinius spausdino po pseudonimu, kuris visgi sufleravo, kad autorė yra moteris, bet šiaip ar taip literatūrą valdė vyrai. Ir tai privertė susimąstyti apie tai, kad tarp paskutiniųjų klasių privalomos visuotinės literatūros kūrinių nebuvo nei vieno, kurį butų parašiusi moteris. O mokiniai turi remti savo mintis apie santykius, šeimą būtent tais kūriniais, kas, pripažinkim, gali nebūti itin objektyvu ir pamokoma.
Jane Austen kūrybos klestėjimo laikai jau giliai praeityje, bet man ji nuostabi rašytoja, protinga moteris, kuri, tik vieno gaila, parašė ne tiek jau ir daug kūrinių.
0 Komentarai