prostitutės duktė

Nusipirkau šią knygą net pati nežinau kodėl - anotacija neišsiskirianti, pavadinimas nei šioks nei toks, drįsčiau net sakyti atstumiantis. Greičiausiai autorė sudomino, o apie Sibirą skaityti jaučiu būtų per daug emociškai stipru, todėl pasirinkau būtent šią Rutos Sepetys knygą ‘Nelengvu keliu’, kuriai padėkoje rastas ir į mano atsiliepimo pavadinimą bersikėlęs pavadinimas būtų tikrai tikęs daug labiau. Ir neapsakomai džiaugiuosi savo pasirinkimu, surijau knygą per tris vakarus ir likau sujaudinta, susižavėjusi ir įkvėpta.

Kas buvo nuostabiausia? Naujasis Orelanas, jo aprašymai su visu nusikalstamo pasaulio spalvingumu ir unikalumu. Žinau, kad Ruta Sepetys ne pirmoji apie tai prabilo, pati prisipažino, kad ją įkvėpė kitas panašaus turinio romanas, bet būtent šiuo romanu aš susipažinau su Naujuoju Orleanu, koks jis buvo kadaise, ir jis mane sužavėjo. Viskuo. Ir žburiančiu prancūzų kvartalu, kuris kažkiek savotiškai magiškas, ir prostitutėmis, kurios vaizduojamos irgi žmonėmis, ir maišytos rasės taksistais, kurie lyg tėvai rūpinasi svetimais vaikais, ir gangsteriais, kurie grasina juodomis rankomis. Pateikia detalių, bet ne per daug ir labai saikingai. Net nebūtų teisinga sakyti, kad Naujasis Orelanas šiame romane aprašomas. Aprašymo lyg ir nėra, yra pasakojimas apie miestą, išsiskiriantį savo kultūra netgi Amerikos kontekste, bet drauge ir reprezentuojančių ją.

O tame užburiančiame Naujajame Orleane pilna įvairiapusių, išskirtinių personažų, kurie dar ir atskleisti gana meistriškai. Viešnamio šeimininkė, prarūkytu balsu visus vadinanti pusgalviais. Prostitutė, palikusi likimo valiai savo dukterį ir kartkartėmis ją apvagianti. Tamsiaodis taksistas, spragsintis pirštais ir lošiantis, kad sumokėtų už prostitutės dukters mokslą. Kokčiai gašlus turčius, norintis nusipirkti dukterėčios draugę. Mergina, norinti nusiplauti motinos jai paliktą prostitutės dukters vardą, mėgstanti skaityti, švelni, linkusi mylėti, bet stipri ir labai drąsi. Ir, žinoma, du aplink ją besisukiojantys vaikinai. Vienas fortepijonu grojantis, suluošintą tėvą priverstas slaugyti knygyno savininkas ir, rodos, nerūpestingas, bet taip pat sunkios praeities gražuolis gėlių pardavėjas, riaumojantis po miestą motociklu. 

Puikiai pasislėpęs, bet buvo ir moralas, su daugybe jį lydinčių klausimų. Ar kraujo ryšys yra pakankama priežastis mylėti ir teisinti žmonės? Gal kai kurie žmonės tiesiog nesutverti mylėti? Ar įmanoma pasipriešinti aplinkybėms, įveikti visur koją kišantį smerkimą ir išankstinį nusistatymą ir siekti laimės nepaisant praeities bei kilmės? Džozės istorija lyg ir įrodo, kad kilmė nenusako žmogaus, nepaskiria jam kelio, kuriuo jis turi eiti ir turint ryžto bei noro visko gyvenime galima pasiekti, meilę visuomet reikia nusipelnyti, o kartais ji būna netikėta, bet nuo to neprastesnė. O jei norime būti laimingi, reikia tik labai pasistengti. 

Galbūt ir ne kažin koks literatūrinis šedevras, bet visgi šis romanas paprastai, šmaikščiai, vietomis lakoniškais, lyg iš dangaus nukritusiais, bet puikiai į tekstą įsipinančiais, sakiniais pasakoja istoriją apie gyvenimą sudėtingu laiku, nelengvomis aplinkybėmis, komplikuotame, bet kažkuo žaviame legendiniame Amerikos pietų mieste. Romanas, kurį perskaičiusi likau įkvėpta daugiau paskaityti apie amerikietiškąją kultūrą, ypatingai pietinių valstijų su Naujuoju Orleanu priešakyje. Juk būtent šeštajame-septintajame dešimtmetyje kur nors giliai in Dixie turėjo gimti šiandienos pasaulyje nelabai savo vietą randanti mano vidinė dievaitė.