Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.
Labiausiai atstūmė tai, kad tai tikrų tikriausia pasaka. Pasaka apie vargšę našlaitę mergaitę, kuriai po labai prastos vaikystės ir jaunystės, galiausiai laimė vis tek šypsosi, o visa drama tame, kaip ji sugeba su ta laime tvarkytis. Viskas būtų gerai, jei ne mistiniai sutapimai. Žinoma, literatūroje sutapimai dažnas dalykas, bet čia jie buvo tokie neįtikėtini, kad netgi darėsi juokinga. Ypatingai realu, kad iš visų Anglijos namų ji atsidūrė būtent tuose, kur gyveno prarasti giminaičiai. O kur dar netyčia užmatytos pavardės, keistai sutapęs pasivaikščiojimas ir paslydęs arklys, laiškas, per kelis atsitiktinai pažįstamus žmones sukėlęs grandininę reakciją su nelabai maloniais rezultatais, o galiausiai iš viso nužudė per trijų dienų kelią atskriejantys šauksmai, o kur dar, kaip visuomet, palankus ir dramatiškas metas. Mano supratimu buvo galima ir subtiliau iliustruoti širdies šauksmą.
Vargšelės Džeinės Eir taip ir neprisijaukinau. Pradžioje labai ją palaikiau, jos vaikystė ir jaunystė man kėlė daug jausmų, buvau tikrai sujaudinta žiauraus elgesio, o dar žinant, kad šis romanas gana autobiografiškas, jausmas dar nemalonesnis. Tačiau po truputį ji ėmė mane erzinti, o jos užsispyrimas įgavo neigiamą ir kvailumo atspalvius. Galbūt tiesiog ne mano tipo personažas, bet man pasirodė gryna Pelenė - kažkokia be charakterio ir asmenybės.
Kas buvo tikrai įdomu – istorija. Atmetus neigiamą sutapimų atspalvį, susidėliojo visos paslaptys gražiai. O ir mistika, ir nežinia buvo kuriami atsargiai, neįkyriai. Įdomiai rašytoja ir svarbių dienų atmosferą kuria. Nevengia iš karto parodyti, kad ši diena bus ypatinga, nupasakoja orą, aplinkybes, viską, kas supa pagrindinius veikėjus ir tuomet pamažu, neskubėdama atskleidžia tos dienos siurprizus. Vestuvių išvakarėms rašytoja išmonės išvis nepagailėjo. Šitoje knygoje tai jau tikrai pildėsi didžiausios nuotakų baimės, kurios juk paprastai per filmus ar knygas atrodo juokingai. Ko gi tiek jaudintis, atrodo, o pasirodo visgi būna dėl ko. Na tikiuosi prieš savo vestuves griūvančių sienų ir nelaimę pranašaujančių kūdikių nesapnuoti.
Aš likau neišgirdusi to, ką autorė norėjo Džeinės Eir lūpomis man pasakyti, bet Šarlotė Bronte moka gražiai pasakoti. Šis romanas - tikra pasakaitė, su nuosmukiais ir pakilimais, vainikuojama laimingos pabaigos. Pablankinus pasakiškąją pusę, galbūt šis romanas būtų patikęs ir man.
0 Komentarai