Pagaliau užverčiau 800-ąjį titaniškos knygos apie didžiuosius Senovės Romos vyrus puslapį ir jaučiuosi atlikusi nemažą žygdarbį. Kodėl žygdarbis? Knyga bene tūkstančio puslapių apimties, draugių vadinama Biblija atrodė tikrai gigantiškai ir skaitant darėsi sunku ją nulaikyti, gausybėje identiškų ar mažų mažiausiai panašių vardų nepasiklysti buvo sunkoka, o ir Romos politika, dar kartą įsitikinau, kietas riešutėlis. Bet buvo įdomu.
Kaip ir buvo žadėta anotacijoje, pradedama pasakoti apie dvi visiškai skirtingas asmenybes ir jos pristatomos lyg ir viename kadre, kuris labai pabrėžia visišką tų asmenybių priešybę, ir tuomet pamažu atskleidė visą jų istoriją. Nebuvo chronologinio pasakojimo nuo gimimo iki dabarties, tiesiog logiška minčių seka atskleidžiama tai, ką reikiamu momentu svarbu žinoti. O asmenybės, turiu pasakyti, buvo išskirtinės ir įdomios. Charakteriai atskleisti puikiai, veikėjai piešiami su visomis ydomis, pasipūtimais, žiaurumais ir kvailumais, visomis stiprybėmis, didvyriškumais, ištikimybėmis ir meilėmis. Žodžiu, buvo abipusiai ir turbūt dėl to, vargu, ar kuris nors jų man nuoširdžiai patiko.
Apie Romą turėjau tik miglotą supratimą - mintyse švystelėdavo togos kraštas, gladiatoriaus kardas, dingtelėdavo, kad ją valdė tauta, kurios kelyje kažkuriuo metu pasirodė Cezaris - nežinojau, ko iš to laikotarpio tikėtis ir mane viskas stebino. Pavyzdžiui kaip kasdieniškai, gal ten labiau nei šiandien, ten buvo žiūrima į skyrybas. Pirmasis Romoje tikrai gali kai kurias istorijos spragas užpildyti. Kaip supratau, kai kuriuos dalykus autorė suinterpretavo, bet istoriniuose romanuose man atrodo tai įprasta, tačiau pareigingai laikėsi faktų, pati daug tyrė. Labai smulkmeniškai aprašė architektūrą, interjerą, miestą, maistą, visuomenės įpročius, įstatymus ir politiką. O politikos čia buvo oi kaip daug. Aš gana greitai pasiklydau tarp terminų (nepadėjo net šimto puslapių žodynėlis) todėl visų linijų neperpratau iki galo, bet tikrai daug sužinojau apie įvairaus plauko susirinkimų peripetijas, senato pamišimą, kokius būdu jie valdė miestą, provincijas, kaip organizavo karus, o ir šiaip kertiniai valdymo dalykai buvo tokie aiškūs, kad aiškiau ir nebūna, juk galiausiai ir ATR ištiko Romos likimas.
Bet galų gale tai juk nebuvo vadovėlis - intrigos ir nepaprasti veikėjai retai leisdavo nuobodžiauti, didybė, dvelkianti nuo pačios Romos, bene visų knygos veikėjų ir to, kaip nuostabiai jie atsiliepia apie savo valstybę, kartais paleisdavo kūnu šiurpuliukus, sodriai, detaliai pasakojami net ir nuobodžiausi dalykai tapdavo įdomūs, taip puikiai rašytoja sugebėdavo juos pateikti, o kur dar retkarčiais įpinamas sąmojis.
‘Pirmasis Romoje’ tikrai titaniška, Colleen McCullough kantrybė šitaip plačiai, giliai ir smulkmeniškai tirti istoriją ir ja nuoširdžiai remiantis parašyti šitokią knygą tikrai žavi ir stebina. Tiesa, kaitymas kiek priminė plaukimą jūra. Būdavo, kad įdomumas atslūgdavo, bet vos pajusdavau, kad darosi nuobodu, šliūkštelėdavo tokia banga, kad net nepajusdavau, kaip pralekia dar keliasdešimt puslapių. O paskutiniais sakiniais ji taip gudriai apgaudinėja skaitytojus apie veikėjų ateitį, kad kažkur kertelėje norisi imti antrąją knygą.
0 Komentarai