Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. ‘Placebas’ pasirodė baisiai niūrus ir modernus, kiek paranojiškas ir keistokas, bet suręstas tikrai įdomiai.
Knygoje kalbama apie visą pasaulį apraizgiusią, šiurpą keliančią organizaciją, kuri, rodos, nulipusi tiesiai iš Orvelo galvos. Manipuliuoja, žlugdo žmones ir projektuoja tikrovę, siekdami neaiškaus antiutopinio tikslo, kuriam siekti pasitelkia psichologiją, žiniasklaidą, reklamą, technologijas - taip sėja netikrumą, skatina žmones žudytis ir neapkęsti. Greta O kur dar nelabai kenksmingi narkotikai mitinguose ir ant spaudos, mašinos, galinčios paskatinti žmogų žudytis, fantastinės srities hipnozės… Skaitydama knygą vis mėčiausi ir dar dabar galutinai nenusprendžiau ar šis romanas buvo labai didelė ir viską apraizganti metafora, ar iš knygos puslapių dvelkė stipria paranoja.
Bet kuriuo atveju, už Placebo slypėjo daug opių šiuolaikinės visuomenės ydų. Savaime aišku, kad šiandien žmonėms praplauti smegenis yra lengva ir technologijos šio darbo tikrai neapsunkina, o kur dar socialiniai tinklai, iki kurių bumo Ivanauskaitei rašant šią knygą tikriausiai buvo dar toli, nes knyga turbūt būtų pastorėjusi keliasdešimčia puslapių dėl tokių galimybių, kokias teikia internetas šiandien. Nemažai kalbama ir apie grožio kultą, pinigų galią, vertybinį žlugimą.
Kaip ir minėjau – labai niūri knyga. Kriminalai, savižudybės, zombinimas. Knygoje visiškai nėra vilties, jokių prošvaisčių. Visiškai pakrikęs tikėjimas žmonija, rodos, iš kiekvieno puslapio dvelkia kažkoks pasidavimas, neviltis, lyg romanas pats savaime rėktų ir klaustų, iki ko gi mes nusiritome. Priminė Orvelišką fantaziją, bet čia visgi buvo kažkaip kitaip. ‘1984’ matėme jau sukurtą antiutopiją, Placebas štai labai pritaikytas šiandien vykstantiems konkretiems reiškiniams, lyg būtų norėta žmonijos savarankišką degradavimą suversti ant kažkokios pogrindinės organizacijos pečių. Skaityti apie Okeaniją lengviau ir dėl to, kad tai pirmiausia yra kovos istorija, o Ivanauskaitės versija štai nuo pat pradžių, per mane gan erzinusius veikėjus, pasakoja pasidavimo istoriją, kuri emociškai kala neblogai.
Visgi knyga suręsta ir sukonstruota įdomiai. Viskas pasakojama iš šešių veikėjų pozicijų, tris iš kurių net sunku pavadinti veikėjais. Katė (iš karto ir labai akis badydama išlenda garsioji Ivanauskaitės meilė katėms), mirusiosios siela ir įvardžiu Jis įvardinamas Placebo tarnautojas, kuris rodos, visam kam diriguoja, žodžiu, savotiška pasaulio valdovo metafora. Per šiuos pseudo-veikėjus perteikiama daugiausia idėjų, atrodo, kad jie kažkokia abstrakcija, lyg pačioms idėjoms būtų suteiktas kūnas. Kas man nelabai ir patiko – labai daug idėjų buvo dėstoma tiesiogiai, o ne perteikiama įvykiais. Kiek labiau patiko trijų tikrųjų veikėjų dalis – numylėtinis televizijos žvaigždukas, jo keistuolis atsiskyrėlis vyresnysis brolis ir gyvenimu nusivylusi kriminalinių naujienų žurnalistė. Būtent iš jų pozicijų išsirašiau daugiausia citatų, būtent per jų gyvenimo tragedijas perteiktos idėjos mane palietė gerokai daugiau negu tiesioginis postringavimas. Nors knygoje daug buvo detektyvinių elementų, aš tikrąją intrigą aš raudau visai kitur. Daugelio veikėjų praeitis ir gyvenimo istorija atsiskleidė fragmentiškai, vietomis nelabai nuosekliai ir buvo įdomu būtent taip, lėtai ir natūraliai pažinti tuos savotiškus veikėjus.
Kiek nusivylusi likau kalbos stiliumi. Modernybė veržėsi per visus kraštus. Vienarūšėmis dalimis beriami žodžiai vienam ir tam pačiam dalykui apibūdinti, kursyvu rašomi ale modernūs žodžiai, debilūs telefonai, keisti palyginimai – siauras kaip gimdos kaklelis.
Taigi tokia štai ta mano pirmojo pažintis su Jurga Ivanauskaite – susižavėjau jos būdu konstruoti istoriją, bet pati ‘Placebo’ istorija man nebuvo prie širdies. Kai kurios idėjos puikios, verčiančios susimąstyti ir analizuoti tai, kaip šiandien gyvename, bet knygoje tai pateikta per daug pesimistiškai ir tiesiogiai, kad man šis romanas įsirėžtų kaip tikrai labai patikusi literatūra.
0 Komentarai