Su čilietiškomis, sodriomis, egzotiškomis Isabel Allende fantazijomis susiduriu jau antrąkart. Pirmą kartą lankiausi ‘Dvasių namuose’, o šį kartą praleidau dvi dienas pažindindamasi su ‘Eva Luna’. Abi jos gana panašios – karščiu dvelkiančios, juslingos, kupinos keistų, dramatiškų likimo vingių ir ekstravagantiškų personažų. Tačiau labiausiai išskiria ją visgi ne tie melodramiški siužetai, bet kaip ji sugeba juos papasakoti. Į kelių pagrindinių veikėjų kelią įpina įvairiausių įdomių, nors ir neįtikimų istorijų, kurias skaitydamas įsitrauki ir net nepajunti kaip puslapiai tirpsta lyg sniegas Evos Lunos rankose. Rašytoja sugeba papasakoti apie porą mėnesių taip, kad rodos tai, ką ji nupasakojo, vyko metų metus. Ir įdomiausia, kad viską atskleidžia neįmantriais sakiniais ir taip paprastai, kad tas sodrus tekstas tampa toks lengvutis.
Kitas ypatingas jos kūrybos bruožas – kaip nuostabiai jos kūryboje atsiskleidžia Pietų Amerika. Ji, drįstu teigti, beveik visai neaptarinėja peizažų ar interjero, nebent ten yra kažkas labai įdomaus, bet bendrai pasakoja apie žmones, situacijas ir sukuria tokį pilną vaizdą, kad nė sekundei nepasimirši, kur vyksta veiksmas. Nors man asmeniškai nelabai kultūriškai išsiskyrė tos vietos su Austrija, neskaitant karo vaizdų. Bet ir tai tikriausiai normalu, nes juk viską pirmuoju asmeniu pasakojo čilietė mergina, kuri vargu ar ten kada nors ir buvo, o atotrūkis toks didžiulis – net ir fantazija ne visuomet čia padeda. Ir žinoma, Allende kūryboje labai daug diktatūros, perversmo, revoliucijos, partizanų vaizdinių, bet visa tai rašytoja pasakoja tik iš paprastų žmonių perspektyvos ir labai kažkaip artimai – pažinčiai su Pietų Amerika pats tas.
Niekam tikusioje anotacijoje tarp daug tuščiažodžiavimo ir klaidinimo, ši knyga apibūdinama kaip meilės istorija, įtariu, kad daug kas ją taip vadina, bet man atrodo jai toli gražu iki to – ar tiksliau virš. Įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka likus šeštadaliui knygos ir labiau pasakoja tų dviejų žmonių gyvenimo istorijas, atskirus jų gyvenimo kelius, sunkius ir kliūčių kupinus, kuriuos galiausiai sujungė meilė, bet ji toli gražu nebuvo centrinis romano dalykas.
O pasakodama tas dvi didžiąsias istorijas Allende įpina ir daug pašalinių, dažnai tragiškų, komiškų ar neįtikimų istorijų. Apie ministrą, kuris vietoje tualeto tuštinasi kėdėje su naktipuodžiu. Arba juodaodę tarnaitę, pagimdžiusią skirtingų odos spalvų siamo dvynius, išmetusią juos į šiukšlių konteinerį, vėliau reikalavusią palaidoti juos šventoje žemėje, o po kurio laiko užsisiuvusią sau makštį. Arba išprotėjusį žmogelį, daranti genialias mumijas. Ar moterėlę iš keistos medžiagos gaminančią nuostabiausias įvairiausių daiktų imitacijas. Ir tie veikėjai vienaip ar kitaip šmėkščioja visame romane, nėra tik betikslės butaforijos – jų istorijos kažką reiškia jei ne istorijai, tai bent pagrindinei veikėjai. Visos tos istorijos tiesiog neįtikimos bet tekstui tinka.
Man labai patiko romano pabaiga – ji labai gražiai įrėmino tekstą. Suteikė kažkokio neperdėto iškilmingumo, prasmės, kai susėdus prie televizoriaus jame rodė svarbius knygos įvykius ar veikėjus. Simboliška ir tai, kad per televizorių viskas buvo visai kitaip nei realybėje, visai kitaip – iškraipyta ir perspausta. O įdomi buvo ir turbūt nelabai pastebima paralelė tarp istorijos ir mūsų vadinamų meksikietiškų muilo operų, kurias kartais Allende istorijos ir primena.
- Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?
- Minkysiu tešlą.
Paskutinė įdomi detalė – dialogai. Jų knygoje nėra labai daug, akivaizdu, kad rašytojai labiau patinka lieti paprastą pasakojimą, bet kai dialogai pasirodo – jie įdomūs, dažnai charizmatiški, žinoma, yra ir paprasčiausių, pasakojimui būtinų, bet šiaip tikrai nesišvaistoma žodžiais. Kad ir šitas dialogas – atrodo visiška nesąmonė, bet su kontekstu jis tikrai šmaikštus ir įdomus, o įdėtas jis kaip tik tam kad pagyvintų tą sceną, o ne kad paaiškintų kas ir taip akivaizdu. Čia turiu pasidžiaugti ir tuo, kad vertėja šį kartą kažkaip nenuvylė – nepabijojo ir įprastą gramatinę žodžių tvarką apeiti, kas leido išsaugoti tų dialogų tikroviškumą.
‘Eva Luna’ – pasakojimų romanas, kuris dėl nuostabaus Isabel Allende talento pasakoti neleidžia dėmesiui nukrypti nei sekundei ir priverčia ramiai, tolygiai mėgautis tekstu, kuriame trykšta spalvos, sprogsta fantazijos ir kuris sugeba nunešti net į kitą pasaulio kraštą ir jautriai pasakoti apie gyvenimą, kartais komišką, kartais žiaurų, bet visuomet nenuspėjamą.
0 Komentarai