‘Pusryčiai pas Tifanį’ ne mano knyga vien dėl to, kad tai apysaka ir trys atskiri apsakymai,o trumpąją prozą skaityti aš vengiu.
Kas dėl pačių ‘Pusryčių’, ji apysaka man tikrai patiko. Labai įdomus ir sklandus tekstas, šiek tiek lengvos ironijos, ryškūs vaizdai, gausiai papildomi gyvų detalių ir labai įdomūs, neeiliniai charakteriai. O tai visuomet suteikia knygai kažko smagaus. Trumpa istorija apie svajonę - taip turbūt apibūdinčiau šią apysaką. O vaizduojama viskas labai ryškiais, grubokais potepiais, išryškinančiais keistenybes, kreivenybes ir įdomybes – tas man ir suteikė daugiausia malonumo skaitant – pats tekstas. Nors aišku ir istorija, kad ir neįtikima, šiokį tokį teigiamą įspūdį paliko. Tik bendrai nelabai ką daugiau ta knyga ir davė. Nebent tik dar vieną neapčiuopiamą ir žodžiais nenusakomą unikalaus penktojo dešimtmečio amerikietiško gyvenimo gūsį, sėdantį galvoje ir prisidedantį prie galvoje besirezgančio bendresnio vaizdo.
O štai apsakymai visai nelipo. Kažkokie labai ekspresionistiniai. Lyg imtume ir kokią rimtą dramą perpieštume į animacinį filmuką. Tai va ir čia taip – savo pamąstymus rašytojas lyg ima įvelka į kažkokį labai groteskišką rūbą. Bet vis tiek susiskaitė – pats naratyvas visai įdomus ir turbūt gilus. Tiesiog ne man.
Apskritai, šitas nedidelis, trumpas žingsnis į šalį iš įprasto kelio buvo visai sėkmingas – susipažinau su keliais įdomiais personažais, pasigrožėjau talentingo rašytojo tekstu ir patenkinau savo smalsumą. O kartais ir tiek gana.
0 Komentarai