Nemaniau, kad įmanoma išaukštinti į padanges nesąmoningesnę meilės istoriją už ‘Romeo ir Džuljetą’, bet pasirodo apsirikau - ‘Meilė choleros metu’ viską perkelia išvis į naują lygį. Jau prieš šią pirmąją mano pažintį su Gabriel Garcia Marquezu mane apsėdo keista nuojauta ir neklydo – romanas man nepatiko. Ir vargu ar gali būti kitaip, kai romanas garsiausiai visur skelbiamas kaip kažin kokio įspūdingumo meilės istorija, o meilės tu ten kaip ir nerandi, na su žiburiu kažkur lyg ir įžiūri, bet visai ne ten kur turėjai.
[Perspėju, kad kitose dviejuose pastraipose bandau parodyti, kodėl neradau toje knygoje meilės, todėl jos gana detaliai aprašo visos knygos siužetą]
Kad ir kas ten buvo tarp Ferminos ir Florentino nė iš tolo nepanašu į meilę. Tai tiesiog gryniausia manija, kuria keistuolis bernelis susigadino sau gyvenimą. Jaunystėje jis pameta dėl jos galvą, Ferminai jis nepatinka ir netinka, bet jis ją persekioja ir jai pasidaro smalsu. Jie porą metų susirašinėja laiškais, normaliai nė nesusitikę, jais ir susižada. Garbėtroškai tėvui sužinojus apie vestuvių planus, ji ištremiama į kemsynus pas gimines, jie toliau palaiko ryšį ir sužadėtuves telegramomis, bet kai ji grįžusi pamato koks Florentintas vargeta, jį pavaro. Tikrų tikriausia, viską nurungianti meilė.
Fermina po to gana greit išteka už miestelio svajonių jaunikio, o Florentinas palūžta ir užuot kaip normalus žmogus spjovęs į tą niekingą, beširdę būtybę, nusprendžia visą gyvenimą paskirti tam, kad būtų jos vertas. Štai taip jų meilė plėtojasi – ji ir pažiūros laimingai ištekėjusi, o jis kopia karjeros laiptais. Kada tik gali eina į ją paspoksoti, o jinai elgiasi su juo kaip su tuščia vieta. Tuomet po maždaug pusės šimtmečio įvyksta ilgai jo laukta laimė – miršta jos vyras ir jis vėl pradeda rašyti jai laiškus, tipena aplink ją, jai aišku viskas netinka, kol būdami jau visai senoliai išplaukia laivu ir nebegrįžta, nes kad būtų linksmiau suvaidina choleros epidemiją, kad nereiktų plaukt kartu su keleiviais. Tikrai nepamirštama, didinga, tragiškos meilės istorija.
Nemažai šarmo visai tai istorijai prideda ir veikėjai. Fermina – neracionali, šalta, amžinai ant visko nelogiškai pykstanti savanaudė kalė. Apie Florentiną išvis sunku ką ir pasakyti – eilėraščių pasaulyje gyvenęs keistuolis, vienintelis, kurį apibūdinantis dalykas ir tebuvo ta jo manija Ferminai, kurią geriausiai apibūdina epizodas, kur jis nusipirko restorano veidrodį todėl, kad priešais jį dvi valandas sėdėjo ji. Siekdamas būti jos vertas jis pakeliui prarado viską ką turėjo gero – išvaistė savo gebėjimą mylėti, kilniaširdiškumą ir netgi tą savo išaukštintą meilę išniekino – tapo pasigailėtinu pedofilu, stačiai dėl to, kad antroje gyvenimo pusėje ta nepilnametė priminė jam Ferminą tokią, kokią pamilo.
Kaip ir minėjau – meilės ir gana realios bei žemiškos radau Ferminos ir jos vyro Juvenalio šeimoje. Jie susituokė nemylėdami vienas kito. Ji taip ir nepamilo jo, nes mylėjo tik save, bet jis suvokęs vos po vestuvių, kad jos nemyli, pamažu pamilo ištikima ir nuoširdžia meile. Jų santykiai turėjo ir sunkumų, ir nuopuolių, ir kivirčų, ir neištikimybę, bet labai žemiškai evoliucionavo į įstabią santarvę. Aš kažkaip taip ir įsivaizduoju meilę – procesą, lėtą ir sunkų, kuris suartina žmones labiau nei įmanoma įsivaizduoti. Šis procesas Urbinų šeimoje buvo nuostabus kontrastas su ta nelogiška choleriška manija. Nes netgi tada, kai Fermina ir Florentinas pagaliau kartu, nematau ten meilės., vien tik kažkokį sandorį dėl patogumo.
Kitas paradoksalumas, kad jei kada nors tarp Florentino ir Ferminos ir galėjo būti kažkas panašaus į meilę, tai nebent laiškų laikotarpyje, bet šiuo atveju ir ten nieko tikra iš tiesų nebuvo. Nors ir sunku, galiu suprasti, kad meilę galima plėtoti laiškais. Pabrėžiu – plėtoti, bet ne visam gyvenimui įsimylėti vien tik laiškais. Taip, tai romantiška, bet pasvertas, apgalvotas žodis niekada neatskleis visos tiesos, o ir kūniško santykio jais neužmegsi. O didžiausią laiškų trūkumą parodo ir pats Florentino gyvenimo epizodas, kai jis rašė laiškus įsimylėjėliams ir jais jie įsimylėjo – bet juk jie įsimylėjo ne vienas kitą, o laiškus, jau greičiau jį rašiusįjį negu žmogų, su kuriuo vėliau susituokė.
Keisčiausia, kad ir kaip nepatiko, skaityti nebuvo nuobodu. Rašytojas dėlioja istoriją kaip man patinka, iš mažų detalių ir nors šis pasakojimas nesišakojo ir beveik visą laiką ėjo tuo pačiu išmintu taku su dažnai žinomais posūkiais, jis buvo ne ką mažiau sodrus nei kiti kelias siužetines linijas pinantys pasakojimai. Spėju, kad dėl mažų tiesioginės kalbos kiekių. Pastaruoju metu apskritai pradėjau vertinti tekstą, kuriame bereikalingos vietos neužima dialogai, nes kaip tik toks rašymo stilius prideda tekstui daugiausia sodrumo ir pats tekstas tampa kažkoks labiau įvairialypis. Perfrazuojant pokalbius galima atskleisti mažiausius niuansus ir nuotaikas daug profesionaliau nei autoriaus žodžiais po tiesioginės kalbos, meistriškai į vieną sakinį supinti pokalbį, priežastis, pasekmes, veiksmus ir vertinimus. Kita gana įdomi knygos idėja - pradėti nuo Ferminos vyro, beje, vienintelio man tikrai patikusio veikėjo, mirties. Mat pradėta ne pačia mirtimi, bet visa paskutiniąja to vyro diena, pradėta ne nuo pagrindinių veikėjų, bet nuo trečiojo asmens ir tik tuomet grįžtama į praeitį ir pasakojama pagrindinė istorija. Taigi Marquezo gebėjimo austi pasakojimą neginčiju ir neketinu pasiduoti, bet kol kas magiškasis realizmas Allende knygose mano akyse žiba gerokai ryškiau nei Marquezo.
Galbūt aš per jauna, galbūt per kvaila, bet kažko labai gilaus toje knygoje neradau, geriausiu atveju nebent tą žemiškos meilės krislelį ir gana realistišką bet gražią duoklę žmogaus gyvenimo saulėlydžiui. Tačiau tikėjausi aš gaivališkų aistrų, širdį veriančių tragedijų ir visus visur persekiojančios choleros. O meilės istorija tarp tos, kuri mylėjo tik save ir to, kuris mylėjo visus tik ne save kažkaip nublanksta prieš iliuziją apie karų ir epidemijos fone besiskleidžiančią aistringą, tragišką meilę. Tiesa tik viena – Florentino manija tikrai kartais priminė niekaip nepraeinančią cholerą.
0 Komentarai