Jaučiuosi ganėtinai atsilikusi distopinių trilogijų pasaulyje, nes ‘Parinktieji’ dar tik antras mano šuolis į jį. Daug negalvodama šokau ir pakliuvau į Bendruomenės pasaulį, kuris su savo gyvenimu tikimybėse keistu sutapimu priminė man kaip tik savaitę prieš skaitant pradėtą klausyti tikimybių teorijos kursą universitete. Galbūt dėl to sauso pagrindo trilogija nepalietė manęs taip kaip buvo galima tikėtis po triuškinančios ‘Bado žaidynių’ sėkmės.
Bendruomenės pasaulis statiškas, sustyguotas, suplanuotas ir šaltas. Jame visko pagrindas – mokslas. Žmonės gyvena taip, kaip liepia Bendruomenė, nes ji pasitelkia skaičiavimus ir žino, kas yra geriausia. Pasako, su kuo gyventi, kada susilaukti vaikų, kuo dirbti, ką veikti laisvalaikiu, atsiunčia specialiai paskirtą maistą, be kurio nieko kito negalima valgyti, nurodo, net kada turėsi mirti – per savo 80-ąjį gimtadienį. O kartais netgi priverčia tave pamiršti kokią dieną savo gyvenimo, kad būtum paklusnus. Svarbu, kad visa tai ne šiaip sau, kad pagąsdintų ir išlaikytų valdžią. Dėl tos griežtos tvarkos žmonės visiškai neserga, gyvena ilgai, sveiki iki pat mirties, o ir miršta oriai. Sveikas gyvenimas ten vienintelis prioritetas. Sutikus su tuo – Bendruomenė iki tam tikro taško atrodo tikra utopija Ir turbūt todėl man sukilimo idėja iš pat pradžių atrodė kažkokia dirbtina. Palyginus su iškrypusia ‘Bado žaidynių’ visuomene ir jos nesveiku noru matyti, kaip kenčia kiti, visa ta mokslo vergija neatrodo jau tokia ir atgrasi.
Be akivaizdžios problemos, kad kaip ir kiekviena valdžia per amžius Bendruomonė kiek per daug įsijautė į savo vaidmenį ir ėmė naikinti bent kiek nepaklusius savo žmones visus, o išorės priešus apkrėtė maru, ir pats gyvenimas tame pasaulyje turi nemažai minusų. Civilizuotam žmogui gyvenimą prasmingu daro ne tik palikuonių palikimas po savęs - bet ir galimybė juo dalytis su kitais žmonėmis, kas iš Bendruomenės žmonių yra atimta. Bendrauti jie iš esmės gali tik su savo šeimos nariais, kurie ir patys nebūtinai yra labai sielai artimi, nes jie parinkti atsižvelgiant vien į genus, jie neturi laisvalaikio.
Autorė sukūrė štai tokį tikimybinį, mokslinį, šaltąpasaulį ir pati su juo kovoja, bet tai apie ką kalbėjau aš - mano įvykių interpretacija. Pati autorė išskiria Pasirinkimo svarbą, kuris yra iš jų atimtas ir dėl ko yra kovojama. Galima su tuo sutikti, bet kas man pasirodė nelabai priimtina, kad autorė drauge ir atmeta šią idėją. Istorija prasideda nuo meilės istorijos, kuri neturėjo įvykti, bet galiausiai vis tiek paaiškėja, kad Bendruomenė ir čia buvo teisi, tik to niekas iš pradžių nežinojo. Man tai atrodo kaip gana rimtas smūgis laisvos valios koncepcijai.
Aišku viena – šioje trilogijoje beveik niekas nėra taip, kaip atrodo, ir netikėtumų galima tikėtis visur. Knyga beveik kiekvienu klausimu kelia disputą, kurį galima nagrinėti ir visus juos detaliai apžvelgti yra labai sunku, nes ant kiekvieno kampo gali kilti vis nauja diskusija. Šiuo atžvilgiu knyga man tikrai patiko, bet kad bendrai visa problema būtų atskleista puikiai man kai ko pritrūko.
Kažkaip keistai glumino visi tie bendriniai daiktavardžiai, parašyti didžiąja raide ir vartojami kaip tikriniai – Bendruomenė, Priešas, Pora, Tarnautojas, Provincija ir panašiai. Žinant Bendruomenės norą optimizuoti viską, gal ir logiška neapsikrauti pavadinimais, bet kodėl tada Provincijos turi pavadinimus? Juk galima viską įvardinti skaičiais kaip Paneme ar kad ir šiandienos Niujorke. Toks sprendimas įdomus, bet kažkaip sukuria kažkokį netikrumą, lyg būtų pasakojama ne tikroji istorija, o užkoduota, pakoreguota jos versija. Susigyventi su istorija ir pajausti jos dramatizmą kiek trukdė ir kapotas vaikiškas stilius. Ypatingai pirmojoje knygoje man viskas skambėjo ne kaip septyniolikmetės merginos mintys, o kaip dešimtmetės mergaitės svaičiojimai – be kažkokios prasmingesnės loginės sekos ar vertinimo. Iš pradžių maniau, kad tas stilius priklauso daugiau vertėjui nei autorei, bet kadangi trečiąją knygą skaičiau angliškai tos minties atsisakiau. Galbūt taip parodomas sąmoningai toje visuomenėje prislopintas gebėjimas kritiškai mąstyti, nežinau, bet man nelabai patiko. Kitas įdomus dalykas - pasakojimas iš kelių požiūrių. Aš esu prisiekusi vientisumo gerbėja ir mane kiek trikdė, kad požiūriu skaičius vis augo. Žinoma, tai leidžia daugiau papasakoti, bet kadangi skyreliai ten tokie trumpučiai kartais susimaišydavau, kieno mintys perteikiamos. Ši koncepcija nuostabi, kai veikėjai yra atskirai ir retai susiduria vienas su kitu, bet kai jie visą laiką būna kartu ir požiūris keičiasi kas pora tos pačios dienos valandų – ima maišytis.
Idėja tikrai įdomi, autorė irgi turi daug potencialo, nes kad ir kaip tikrai sugeba sukurti efektą, o tai, kad jis man ne visai prie širdies jau kitas klausimas. Labiausiai žavi tai, kaip visgi tokios paprastutės, gana vaikiškos knygos suteikia peno apmąstymams ir diskusijoms netgi su savimi.
0 Komentarai