‘Juodoji orchidėja’ - ne per labiausiai įsimintinas romanas, interpretuojantis vienos garsiausių neišaiškintų žmogžudysčių Amerikoje tyrimą. Jis tikrai įdomus, geras ir painus, gaila tik kad ta svarbioji žmogžudystė paskęsta kituose siužeto vingiuose.
O tų vingių yra daug. Kažkaip tikėjausi, kad ta knyga bus apie Juodąją Orchidėją ir jos žudiko paieškas, bet knyga prasideda netgi ne nuo jos, o nuo to, kaip pagrindinis knygos veikėjas ir jo partneris tapo partneriais per bokso ringą. Ir pasakojama tai plačiai bei nuosekliai, po to - kelių pašalinių nelabai svarbių nusikaltėlių gaudymo aprašymai ir tik tuomet randamas lavonas. O ir pasidėjus tyrimui pašaliniai vingiai ištisai persekioja. Visuomet sveikintina, kai detektyvas neapsiriboja paprastu paslapties aiškinimuisi, bet įtraukia ir kitus siužeto vingius bei asmeninį veikėjų gyvenimą, bet čia to buvo ypatingai daug. Bendrai tai knygoje daug pokario Los Andželo aktualijų ir atmosferos. Ji mano supratimu gerai atskleista, labai savotiška ir kažkaip būtent apie tą Holivudo teisėsaugos ir nusikaltėlių liūną ir apsisuko visas knygos veiksmas. Korupcijos, įkalčių slėpimo ir politikos čia nemažai ir ji labai tinka su ta skandalinga byla. Tai už atmosferą aš autoriui skiriu aukščiausius įvertinimus.
Kita bent jau mano galva stipri šios knygos pusė – paslaptys. Jas gali užuosti kiekviename puslapyje, jos daugiasluoksnės ir dėl jų viskas atrodo ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Gale pagaliau visiškai išaiškėjusios paslaptys, netgi tos, kurios rodėsi jau seniausiai išaiškintos, gal ir nepribloškė, nes leidau sau laukti netikėtumų, bet buvo puikiai susuktos. O pagaliau viskam susidėliojus į vietas teko pripažinti, kad paslapčių audeklą austi autorius tikrai moka. Nemažai atspalvių jam pridėjo jau minėtas holivudinių nuodėmių kontekstas, bet, žinoma, ypatingai jį nuspalvino groteskas išaiškėjus svarbiausiai paslapčiai - Orchidėjos nužudymo detalėms.
Tiesa, kai kurios detalės pasirodė per daug melodramiškos – žadėtas meilės trikampis neturėjo tiek daug ir tų kampų, o santykiai toje knygoje labiau tiko perspaustai pjesei negu trileriui. Galbūt Holivudas ir gyvena vaidyba, bet kažin ar taip stipriai. Orchidėjos gyvenimo būdo ypatybės irgi galėjo būti mažiau pabrėžiamos, nes jau gana anksti buvo galima suprasti, kad ta mergina ne visai viso proto ir gana laisvo elgesio, bet kažkaip buvo galima arba padaryti tą jos gyvenimą plačiau įdomų, arba atsiriboti nuo pasikartojančių vaizdų brukimo į akis.
Šedevru vadinti nedrįsčiau, nes iki nepriekaištingumo mano akyse tai knygai šio to trūko ir mažiausiai šimto puslapių buvo per daug, bet turiu pripažinti, kad James Ellroy atmosferą ir paslapčių voratinklį austi talento turi, tik stiliumi labiau turėtų taikyti į magiškojo realizmo, o ne detektyvo daržą. Šiaip ar taip, nepaprastai džiaugiuosi apsilankiusi dar viename pokario Amerikos garsiame mieste ir paklaidžiojusi gerame paslapčių liūne.
0 Komentarai