Štai atradau dar vieną meilės istoriją, kurios veikėjų vardai daug labiau verti tapti bendriniais už Romeo ir Džiuljetą. Tiesa, sakyti, kad tik skaitydama E. Malūko „Karalienę Barborą“ atradau tragišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istoriją nebūtų labai tikslu, juk ir spektaklį prieš keletą metų teko žiūrėti, bet šis romanas nudažė visą istoriją visai kitomis spalvomis, pavertė ją realia, tikra, ne vien perspaustai išryškintu istoriniu faktu.
Tai viena tų didžių meilės istorijų, į kurias žiūri pro rakto skylutę. Pasakojama fragmentais, kartais kitų žmonių akimis, nuogirdomis, o tiesioginis pasakojimas, kas vyksta tarp dviejų pagrindinių dalyvių, išlįsta tik kartkartėmis. Pasakojimas labai paslaptingas, daug kas nutylima, bet tai labai žavi ir tokiam tekstui pritinka. Meilės istorija, tokia maniera papasakota, įgyja kažkokio juslingumo, tampa net labiau jaudinanti, nei mažiausias smulkmenas atskleidžianti.
Reikia nepamiršti, kad romane nemažai vietos skirta ir politikai, intrigoms, o joms paslaptinga atmosfera taip pat yra būtina. Nors ir džiaugiuosi, kad karalienės Bonos epizodai buvo trumpi, jie buvo būtini tekstui ir jos pyktis, nepasisekus kokiai gudrybei, užliedavo mane didžiule pasitenkinimo banga. Čia nepaprastai žavėjo ir tvirtas, griežtai NE sakantis Žygimantas Augustas, ir netgi Radvila Juodasis savo gudrybe, nors ir sukta, apeliavo į mano simpatijas.
Autorius, rodos, labai gražiai sužaidė istorijos ir romano peripetijomis. Rodosi, kad tekstas istoriškai labai tikslus, bet romanas nebuvo prėskas, jis buvo pilnas gyvybės, jausmų ir polėkio, o tuos dalykus dažnai tikrai nėra lengva suderinti. Ypač sveikintina, kad jis papasakojo Barboros istoriją iki pat pabaigos ir sugebėjo visą tą paslaptingą nežinojimą, kokia gi vis dėl to buvo ankstyvos karalienės mirties priežastis, perteikti į tekstą, pasufleruodamas ne vieną versiją, bet nei vienos neišskirdamas. Prie istorinės romano pusės vertėtų paminėti ir magiškuosius elementus, kurie buvo neįkyrūs, lengvai nurašomi fantazijoms, bet puikiai tiko prie tos vienaip ar kitaip vis dar viduramžiškos aplinkos. Ir, žinoma, medžioklės, kurios taip pat yra itin svarbus pasakojimo tiek apie tų laikų visuomenę, tiek apie patį Žygimantą Augustą, aistringą medžioklės gerbėją, elementas. Pradžioje jos gal ir buvo nuobodokos, bet šiaip nebuvo varginančios, verčiančios puslapius praversti, nes buvo tikrai gerai susietos su asmeninėmis veikėjų gyvenimo peripetijomis, o ir gamtos vaizdai čia gana dinamiškai išryškėjo.
Be siužetinių dalykų, laikmečio atmosferą atskleisti padėjo ir unikalus, toks senovinis kalbos stilius. Ir ne tik įmantrūs kreipiniai ar pagraudenimai, bet žodžių konstrukcijos, patys žodžiai. Visas tekstas be išimties, ne vien tik dialogai buvo perteikti ta senovine kalba ir, nors pradžioje buvo keistoka ir akys kliūdavo, po kurio laiko taip pripratau ir grožėjausi, kad dabar jau bijau ar maža dalelė to nepersiteikė ir į aprašymą ir neliks mano galvoje. Stilistiškai įdomūs buvo ir kai kurių žodžių pakartojimai, išskyrimas DIDŽIOSIOMIS raidėmis. Pagarbą autoriui už šį romaną reiškiu didžiulę.
Visgi visa politika, istorija ir stilistika tebuvo priemonės papasakoti didingą, gaivališkos meilės istoriją tarp karaliaus ir bajoraitės, kuri, anot viso pasaulio, jam netiko. Meilės, kuri ne tik juos, bet ir greta esančius vertė jaustis laimingais. Ir nors jie nespėjo visam pasauliui to įrodyti, o dauguma aukštuomenės manė atvirkščiai, būtent dėl tos savo meilės jie būtų buvę puikūs valdovai. Gaila, bet prie šios istorijos visgi reikia lipdyti ir etiketę tragiška. Kryžiaus kelius teko nueiti karaliui, kol ši meilė nors dalinai buvo pripažinta, bet visgi ne čia visa tragedija, o tai, kad jai tęstis nebuvo lemta. Ši istorija, skirtingai nei Šekspyro savižudžiai, tikrai užgula širdį ir užima kvapą. Negalima nuvertinti ir to, kad tai tikra istorija ir, nors niekada nežinosime kaip viskas tiksliai buvo iš tikrųjų, žinome, jog kad ir kokia beprotiškai stipri ir aistringa meilė juos siejo, tai nėra tik autoriaus fantazijos ir neišsipildžiusių svajų vaisius. Ir turbūt todėl romano pabaigoje net ir žinodama, kaip viskas baigsis, jaučiau nerimą ir galiausiai likau kiek pašiurpusi. Ypatingai sukrėtė scena, kur Žygimantas Augustas liepia į velionę Barborą panašiai meilužei pasidabinti jos rūbais, papuošalais, kaip ji pasileisti plaukus... Ši meilė tapo lemtinga ne tik Žygimantui Augustui, bet turbūt ir Lietuvai.
E. Malūko „Karalienė Barbora“ – romanas, stiprus, stilingas, originalus, tikrai suteikiantis tokį malonų svaigulį, kaip tikisi ir autorius, naujai atskleidžiantis, rodos, iki skausmo žinomą istoriją. O ir skaityti nuostabų leidimą, su storais, slidžiais lapais, pagražintomis pirmosiomis skyrių raidėmis nuostabiai smagu!
0 Komentarai