Kiekvienas susitikimas su Remarku vis kitoks. ‘Šešėliai rojuje’ melancholiškas, natūralus, tarsi neišbaigtas, nusivylimo kupinas darbas, kur Europos sostines pakeičia Niujorkas, kur trumpas, taiklias, ironiškas sentencijas pakeičia ilgi, įdomių palyginimų kupini apmąstymai. Bet nors jis čia ir kitoks, tai vis vien Remarkas.
Kaip visuomet, romanas kupinas įvairiausių įstabiausių istorijų apie karo paliestus žmones, o šį kartą paliestus dar ir emigracijos į tolimą šalį. Spalvingiausia ir labiausiai mane sužavėjusi asmenybė buvo Kanas – žmogus, kuris buvo tiek praradęs viltį, kad įžūliai kasdieną žaidė su naciais Prancūzijoje ir apsimesdamas Ispanijos pasiuntinybe gelbėjo žmones iš stovyklų, skleidė pasipriešinimo žinias, platino pogrindžio spaudą ir pats prisipažino, kad jam pavyko tik dėl to, jog jam niekas neberūpėjo. Tarp jo išgelbėtų žmonių buvo ir Ravikas, kurį tokia skaudančia širdimi teko palikti ‘Triumfo arkoje’. Buvo tiesiog stebuklas kitoje knygoje vėl išgirsti apie jį, sužinoti jo likimą ir netgi per pagrindinį šios knygos herojų su juo pabendrauti. Buvau pripratusi, kad Remarkas leidžia savo herojams pasireikšti tik vienoje knygoje. Nepaprastai džiaugiuosi, kad būtent taip sutapo, ir ‘Triumfo arką’ jau buvau skaičiusi ir dar kaip tik prieš šį.
Bet buvo ir daug kitų įdomių žmonių – moteris, laikoma emigrantų motina, kurios didžiausia svajonė buvo grįžti į Vokietiją, kad ir kaip žiauriai toji su ta elgėsi, ir paskutiniais mėnesiai sunkiai sirgdama ji laikėsi tik minties, kad karas visgi baigsis, kaip koks surambėjęs britas net statė karo veiksmų figūrėles ant žemėlapio. Verslininkas, kuris ne visai laiku spėjo pasitraukti iš Vokietijos su savo pinigais, bet visgi pasitraukė, Amerikoje vėl suklestėjo, gavo pilietybę ir mirtinai stengėsi tapti tikru amerikiečiu, o jo dukters vedybos karo pabaigoje lyg ir žymėjo visai naują jo gyvenimo etapą. Buvo ir žydas vaidinęs esesininkus Holivude.
Holivudas buvo įdomus knygos tarpsnis. Keista buvo visa ta Kalifornijos saulė Remarko romane, bet net ir per Holivudą jis sugebėjo skleisti savo idėjas ir smerkti karą. Tik dar nematytas rakursas buvo žiūrėti į visa tai iš toli, matyti kaip amerikiečių režisieriai nesuvokia karo, kuriame ir patys dalyvauja, nesuvokia, kas vyksta nacių okupacijoje ir girdėti, kad Amerikos žiūrovai tikrąja padėtimi niekaip nepatikės. O kur dar savo pagrindinius naktinių košmarų veikėjus vaidinantys patys emigrantai!
Moterų paveikslai Remarko romanuose būna itin išskirtiniai. Pamenu, kad Žoana tai tikrai buvo neeilinė asmenybė, apie šizofrenikę iš ‘Juodojo obelisko’ net neverta ir kalbėti. Tai štai šį kartą Natašos, pagrindinės moteriškos figūros romane, paveikslas buvo kažkoks… kreivas. Ji buvo įdomi, tikrai. Bet aš nei jos, nei jų santykių niekaip nesupratau, būta ten tikrai labai keistų scenų. Greičiausiai dėl viso to sumišimo man šitas romanas nepatiko taip, kaip galėjo, ar taip kaip kiti Remarko romanai.
Bet kaip jau minėjau – šis romanas visgi skyrėsi nuo kitų. Remarkas čia nebe toks tikslus ir aštrus. Pagrindinis veikėjas, rodos, melancholiškai vaikšto po miestą, susitinka visus tuos įdomius žmones, su jais pasikalba, kartais grįžta mintimis į savo praeitį, nors bendrai apie ją taip nieko ir nesužinome, tik blankias slapstymosi nuotrupas, jį kankina košmarai. Pokalbiai, žinoma, žeria visą tą nusivylimą esama padėti, bet kartu ir meilę gyvenimui, tą su niekuo nesumaišomą šlykštėjimąsi karu, bet tai daro nebe taip akivaizdžiai, daugiau ne aštriais tiesiais pasakymais, bet per aplinkui, per palyginimus, išplaukiančius iš bendros visumos, ir, žinoma, veikėjų istorijas. Visa tai aišku labai susiję su tuo, kad šį kartą atsiranda pabėgusio vokiečio apmąstymai – jis ilgisi tėvynės, kaltina save dėl tėvynainių, svarsto, gal visgi geriau būtų pasilikti, jis bando pabėgti nuo praeities šešėlių.
Apačioj kiek tik akis užmato plytėjo Niujorkas, vasaros tvankoje panašus į Afrikos miestą, tik su dangoraižiais. Horizonte buvo galima numanyti esant jūrą. Tai buvo miestas iš akmens ir plieno, ir jis atrodė toks, koks ir buvo: ne pamažu atsiradęs ir organiškai išaugęs, ne pasidengęs šimtmečių patina, o ryžtingai ir greitai pastatytas energingų žmonių, kurių nevaržė tradicijos ir kurių pagrindinis principas buvo ne grožis, o tikslingumas ir kartu jaunas, drąsus, antiromantiškas, antiklasikinis, modernus grožis. Aš pagalvojau, kad į Niujorką reikia žiūrėti iš viršaus, ne iš apačios, užvertu galvą į dangoraižius. Iš viršaus jie atrodė ramūs, lyg būtų neatskiriama tos aplinkos dalis, kaip žirafos zebrų, gazelių ir milžiniškų vėžlių kaimenėje.
Kaip aš glaudžiausi prie to krašto, kuris grimuoja numirėlius, dievina jaunystę ir savo kareivius siunčia mirti į svečias šalis, kurių jie iki tol nebuvo matę ir net nežinojo, kad jos yra, o dabar ten noriai guldo galvas, patys nenutuokdami už ką. Pirmieji pasaulio piliečiai su uniforma.
Ir aišku, Amerika. Ji visam tam liūdesiui ir melancholijai suteikia groteskišką foną – šalis, kuri kariauja, bet kurioje karas yra toks tolimas koks tik gali būti, šalis, kuri kurioje viskas įmanoma, bet ne viskas rožėmis klota. Iš tikrųjų žiauriai keista buvo – Remarkas Niujorke. Ir žiauriai keistas buvo tas Niujorkas. Buvo įdomu pamatyti tą seną puritonišką, drovią, dievobaimingą Ameriką. Retai ją kur nors sutiksi būtent tokią. O čia ji buvo. Pavaizduota svetimšalio vokiečio akimis, ir gali jausti Remarką, kuris pats visą tai patyrė ir galbūt nemažą dalį perkėlė į knygą, kurią rašė pats būdamas Niujorke, netgi tame bute, kuris vaidina vaidmenį ir pačioje knygoje. O dar vietos diskusijoms palieka tas faktas, kad parašyta per karą ši knyga buvo išleista tik rašytojui jau mirus, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po parašymo, lyg rašytojas visgi būtų norėjęs tuos išgyvenimus pasilaikyti sau.
Dar vienas karo istorijos žmogaus akimis gabalėlis, kuris pasirodė ne toks, kokio tikėjausi, vietomis keistas ir privertęs sumišti, bet visgi tai dalis visos bendros Remarko pasakotos istorijos ir ją visą verta ir reikia patirti.
0 Komentarai