Atvejis su ‘Stepių vilku’ yra sudėtingas. Baisiai atidėliojau ir prisibijojau. Kaip dažnai tokiais atvejais pasirodė, kad yra visai kitaip nei įsivaizdavau ir šį kartą turbūt į gerąją pusę. Tiesa, skaitėsi itin sunkiai. Nors pats skaitymas nebuvo itin sunkus – sunku buvo sukaupti dėmesį daugiau nei 30 puslapių per vakarą. Tiesiog tai matyt ne ta knyga, kurią galėtum skaityti varginančios dienos pabaigoje.
Kūrinys labai spalvingas. Taip, taip, niūrokas ir lėtas ir melancholiškas. Bet man jis buvo spalvingas ir dinamiškas. Kelis kartus keitėsi pasakojimo forma, ne kartą ir ne du išlindo labai gyvos ir ryškios haliucinacijos ar sapnai. Detalės, palyginimai ir lyg pagirių vietomis iškreiptas vaizdas kiekvieną sceną pavertė magiška.
Kas man patinka tokiose moderniose ir į realybę pretenzijų net nereiškiančiose knygose tai, kad jos leidžia atskirti savo realybę nuo kūrinio ir pastarajame ramiai gliaudyti rebusus. Nes rebusas čia kiekviename colyje – alegorijos ir kontekstai, painūs, metaforomis perpildyti dialogai ir iš kojų verčiančios haliucinacijos. Savoms idėjoms skleisti Herman Hesse renkasi tokias priemones, kokios jam patinka ir kartu visa tai sukomponavus jam puikiai pavyksta tiesiausiu keliu parodyti savo idėjas. Ypatingai tai ryšku man buvo ‘Traktate apie Stepių Vilką’. Skaitai ir balansuoji kažkur ant ribos – atrodytų, lyg ir skaitai kažkokias sapaliones, bet iš tiesų net be jokių didelių pastangų viskas turi prasmę ir tu ją matai tiesiai priešais akis. Tai buvo stebuklinga.
Kiekvienas šitą kūrinį matyt mato kitaip, išskiria vis kitokias detales ar kampus. Nes rinktis tikrai yra iš ko. Šiandienos kontekste mane labiausiai užkabino kova. Bet ne visai ta ryškioji tarp Haryje ir kiekviename mūsų gyvenančių skirtingų asmenybių. Tai ta amžina kova, išryškėjusi susijungus pastarajai ir samprotavimams apie meną, muziką ir karą. Tai ta pati ir šiandien vykstanti kova tarp tų, kurie žengia koja kojon su progresu ir tų, kurie bėga priešingon pusėn, prie to, kas jiems pažįstama ir brangu ir to, ką jie laiko vienintele tiesa. Ypatingai ta kova pražūtinga tiems, kurie gyvena didžiulių pokyčių ir sukrėtimų laikais, epochų sankirtoje ir renkasi tą galiausiai pasmerktą pralaimėti pusę.
Apskritai, tai neabejotinai tas romanas, kurį galima skaityti ne kartą, kiekvieną kartą priklausomai nuo daugybės veiksnių rasti vis kažką naujo ir negirdėto, bet gerai pažįstamo. Bendrai tai skaitydama nekaifavau. Bet kad ir kaip galvotum, neigiamo čia ne ką ir pasakysi.
0 Komentarai