Net nežinia nuo ko pradėti kalbėti apie vieną tų knygų, kurias reikia imti į rankas užsimerkus, atsiversti pirmą puslapį ir skaityti nesižvalgant nei į viršelį, nei į aprašymus. Jau antra Guillaume Musso knyga, kuri krenta ton kategorijon. Ir jaučiu didžiulį pasigėrėjimą ‘baltomis lankomis’ už nuostabų darbą šias knygas leidžiant – viršeliai skoningi, o nuostabios anotacijos atskleidžia tik tiek kiek reikia ir nei trupučio daugiau. O tai beprotiškai svarbu, nes šito prancūzo knygose siurprizo elementas yra pats svarbiausias.
Literatūriškai jis nėra genijus. Teksto komponavimas ir dialogai vietomis būna šiaip sau, siužetas šiek tiek išsiderinęs – daug neįtikėtinų detalių, kurioms nėra tinkamų aplinkybių. Skaitant ‘Centrinį parką’ kažkur viduryje buvo pasidarę tikrai nuobodu ir ne itin įdomu. Bet siurprizas viską išgelbėja ir nudažo istoriją visai kitomis spalvomis. Rodos, viskas stoja į vietas ir nors dalykai vėl neįtikėtini, grįžta harmonija, o mintyse ploji energingai autoriui už išmonę.
Guillaume Musso trilerio žanrui suteikia naujų spalvų. Jo knygos, bent jau kiek spėjau aš susipažinti, supina daugybę dalykų – šiek tiek Hauso stiliaus medicinos, šiek tiek mistiškos romantikos ir klasišką detektyvą. O tuomet žongliruoja visais šitais komponentais kaip geriausias cirko artistas, nusižengdamas visiems literatūros ir gamtos dėsniams. Jis sugeba vienus žanrus keisti kitais vienu rankos mostu ir stebinti.
Daugeliu atžvilgiu ‘Centrinis parkas’ ir ‘Rytoj’ itin panašūs – kažkur tarp Niujorko ir Bostono vaikinas ir mergina, abu turintys bėdų ir sunkią praeitį suvedami drauge ir aiškindamasi paslaptis įsitraukia į nuotykius. Bet jie taip pat ir skiriasi vienas nuo kito. Pirmiausia, aišku, fantastiniu elementu iš ‘Rytoj’, bet didžiausias skirtumas visai kitur – iš esmės visos jų metamorfozės vyksta priešingomis kryptimis, ir taip autorius neįkrenta į paties išsikastą duobę ir nebesistengia nustebinti tuo pačiu puikiai pavykusiu triuku, kaip pavyzdžiui buvo Deivido Hanterio pirmose knygose, kad ir kokios nuostabios jos būtų.
Įdomu, kad Musso mus apgaudinėja tik knygose, bet ne knygomis. Iš jo tokio įžūlaus rašymo susidaro įspūdis, kad jis nevaidina rimto rašytojo, turbūt neįsivaizduoja kad rašo velniškai gerą literatūrą. Rašo paprasčiausius bestselerius sukomponuodamas visus svarbiausius jų elementus ir rodos kiekvienas jo sakinys spinduliuoja norą patikti. Jis lyg ir išrado naują būdą rašyti popsą – jis nesistengia žengti koja kojon su kitais autoriais ir derintis prie konkrečių mados vėjų, o tiesiog šauna, kas užeina ant liežuvio. Ir visi laimingi.
O kad nėra pretenzijos į gerą literatūrą, tai nėra reikalo ir vertinti pagal jos standartus. Paprastutė istorija, kuri nustebino. Jei taip ir toliau tai šitas autorius man patinka. Va taip paprastai.
0 Komentarai