‘Debesų atlasas’ – visomis prasmėmis didingas skaitinys. Jis ne tik didelis apimtimi, jo turinys dėl viduje besislepiančių šešių visiškai skirtingų istorijų, rodos, tuos puslapius dar kelis kart padidina, o dar ji kol kas puikuojasi ir ilgiausiai šiemet mano skaitytos knygos etikete. Tai knyga, pasakojanti šešias savitas, įdomias ir neeilines istorijas, kurių kiekviena lyg atskiras romanas, neša savo žinutę ir reikia pasakyti, galingą žinutę, pateiktą ten kiekvienam matyti tiesiai prieš akis.
Bet kartu knygos puslapiuose giliai pasislėpusi tūno ir kita tiesa – kaip tos šešios istorijos paklydusios pasaulyje ir laike, jungiasi drauge. Aš matyt skaitydama buvau per daug išsiblaškiusi, kad ieškočiau tų sąsajų taip giliai, užteko ir akivaizdžių, bet baigus skaityti ir pradėjus analizuoti, kas kaip ir kur, pradeda atrodyti, kad smegenys susprogs nuo visos informacijos, kurią reikia apdoroti ir veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti. O rezultate turbūt kiekvienas skaitytojas pats nuspręs kaipgi viskas buvo iš tikrųjų.
Ryškiausią įspūdį siužetine ir siunčiamos žinutės prasme, man paliko apokaliptiniai, distopiniai vaizdai. Jie velnioniškai kokybiški, apgalvotos detalės šviesmečiais lenkia visas šiandienos YA distopijas, o juk Mitchellas šios idėjos ėmėsi prieš visą ateities psichozę, kas dar labiau mane žavi. O ką jau ir kalbėti, kad ‘Debesų atlase’ į tuos pasaulius mums teko žvilgtelėti tik per rakto skylutę, taigi platesnis vaizdas tikrai nuneštų stogą. Ir tas pavergimo socialinis komentaras Sonmės dalyje buvo tikrai galingas, turiu pastebėti galingesnis nei Ramiojo vandenyno dalyje, akivaizdu man tokie dalykai įstringa labiau distopinėje aplinkoje, negu realios situacijose.
Stilistine prasme lygių nėra vidurinei Zakario daliai – man net sunku įsivaizduoti, kaip reikėjo parašyti tekstą šitokia keista kalba, o išversti? Už visą šitą darbą tiek autoriui, tiek vertėjui verta nusilenkti. Genialumas, ne kitaip, nors bendrai skaityti man buvo sunkoka, reikėjo laiko priprasti. Stilistiškai labai įdomiai žiūrėjosi ir tie šokiruojantys dalykai, šitaip lengvai, be jokio emocinio atspalvio ir paruošimo pranešami skaitytojui.
Taigi neturiu nei menkiausio priekaišto šiam romanui, bet pati su juo iki galo nesusidraugavau – neradau to asmeninio ryšio su knyga, galbūt dėl to, kad skaitymas užsitęsė mėnesius.
0 Komentarai