'Juodasis obeliskas' buvo turbūt antra mano skaityta Remarko knyga ir nuo tada tapo ne tik mėgstamiausia jo knyga, bet ir viena mėgstamiausių apskritai. Bet visa tai buvo senokai ir pamažu detalės išdilo iš atminties, nebeprisiminiau, kodėl tiksliai ji man patiko, liko tik mažos detalės apie obeliską, tarpukarį, infliaciją ir užpakaliu iš sienos ištraukiamą vinį. Taip galiausia ir pribrendo poreikis įspūdžius atgaivinti. Ir dar kartą įsitikinau, koks šedevras šis romanas yra ir kodėl jis šitaip man įstrigo.
Būtis slinko ramia vaga, organiškai vystėsi, kai viskas nuo pat vaikystės buvo tarpusavyje susiję. Karas tatai iš esmės pakeitė; nuo 1914 metų gyvename čia vieno, čia antro ar trečio gyvenimo skutais; jie nesusiję tarpusavyje, ir mes nepajėgiame jų sulipdyti. <...> mums jie visi susipynę: karo nutraukta vaikystė, bado metai ir apkvaitimo metai, apkasų metai ir gyvenimo geismo metai, – visi jie paliko pėdsakų, tebeaitrinančių širdį. Ne taip paprasta jais nusikratyti. Visados netikėtai išplaukia į paviršių nesuderinamai priešingi dalykai: vaikystės dangus ir žudymo įgūdžiai, prarasta jaunystė ir ankstyvo pažinimo cinizmas.
Pirmiausia, Liudvigas. Jaunas pirmo pasaulinio karo veteranas, kuris pasakodamas apie trumpą, keletos savaičių savo gyvenimo tarpukario Vokietijoje tarpsnį, labai paprastai, bet labai įtaigiai demonstruoja parastosios kartos tragediją. Remarkas nemažai knygų apie tai parašė, bet man labiausiai visgi imponuoja Liudvigo istorija. Jis jaunas, jauti jo norą džiaugtis gyvenimu, kuris iš jo buvo atimtas nė nespėjęs prasidėti, jauti jo prigimtinio, jaunatviško polėkio kovą su karo išugdytu surambėjimu ir skaudžiai suvoki, jog visa, ką jis jau dabar su šitokiu sunkumu išgyvena, jam teks ištverti dar kartą. O visų svarbiausia, jis tikrų tikriausias proto balsas visame tarpukario chaose ir jo akimis žvelgti į visą tą beprotybę yra gera, kiek tik tai įmanoma, nes drauge mintyse spardyti visiems į užpakalius daug smagiau ir netenka brandinti pykčio viduje vienai. O ir šiaip, ta besąlygiška meilė Liudvigui sodrina visus tos knygos pliusus ir aštrina visas temas.
Susuku vamzdeliu dešimties markių banknotą, prikišu prie žarijų ir užsidegu juo cigarą.
O kiek daug šitam romanui duoda iš pradžių dešimtimis, tada šimtais tūkstančių, milijonais, o galiausiai milijardais skaičiuojamos markės! Infliacija šitame romane – tikrų tikriausia veikėja ir toli gražu ne antraeilė. Apie ją girdi kas trečiame puslapyje, ji kaip apsukriausia koketė vis įsisuka į nereikšmingiausias scenas ir jas paverčia tikriausia juodąją absurdo komedija, ir miršta romano kulminacijoje. Remarkas tokioje aplinkoje tiesiog klesti, taško savo perliukus į kairę, ir dešinę ir neįmanoma juo tokiomis aplinkybėmis nesižavėti.
Ir vėl knyga kupina daugybės žmonių likimų, sužalotų infliacijos ir karo. Išgirsti čia apie ant marškinių (paskutinio nuosavo daikto) pasikorusius senukus, kurie norėjo nusinuodytų dujomis, bet tos buvo atjungtos, apie daug kitų savižudybių, apie laiškanešį, kuriam buvo pernelyg sunku nešti blogas žinias žmonėms, todėl po to, kai gavęs tokių pats, jis išprotėjo, ėmės nešioti žmonėms įsivaizduojamas geras žinias – atvirukus, pranešimus apie laimėtas loterijas ir vis pasakojo, kad visi žuvę kareiviai greitai grįš namo. Greta visų šių tragedijų yra ir spekuliantai, sugebantys iš jų klestėti.
Visi matėm daugybę negyvėlių fronte, žinom, kad du su viršum milijonų mūsiškių beprasmiškai paguldė galvas – tai kodėl taip jaudinamės dėl vieno žmogaus mirties, o du milijonus jau baigiam pamiršti? Bet, matyt, todėl, kad pavienė mirtis visada yra tikra mirtis, o dviejų milijonų mirtis – tik statistika.
O kur dar į bendrą vaizdą nuostabiai įsipaišantis laidojimo verslas, leidžiantis labai žemiškai gvildenti mirties temą ar įpinti groteskiškų epizodų, arba psichiatrijos ligoninė, kurios viename skyriuje karas niekada nesibaigė ir kuri leido įpinti ne vieną metafizinį apmąstymą. Turbūt tai ir yra unikaliausia – supinti šitiek daug temų, kontekstų ir epizodų, pajungti juos visus bendram tikslui ir neperspausti Šis romanas sodrus, atrodytų, tiek perkrautas, kad tuoj tuoj kas nors iškris pro kraštą, bet viskas ten iki pat paskutinės detalės dera ir prisideda prie idėjos.
Karas, kurio 1918 metais nekentė beveik visi kareiviai, gyviems likusiems pamažėle tapo didžiausiu gyvenimo nuotykiu. Jie sugrįžo į kasdienybę, kuri visiems atrodė lyg tikras rojus, kol vyrai gulėjo apkasuose ir keikė karą. Dabar ji vėl atvirto kasdienybe, su savo rūpesčiais ir nusivylimais, o karas pamažėle sušvito virš horizonto, tolimas, pergyventas ir dėl to, be jų valios ir beveik be jokių pastangų, pasidarė ne toks baisus, pagražintas ir melu apipintas. Masinės žudynės tapo nuotykiu, iš kurio pavyko išnešti sveiką kailį.
Idėjos, kuri ir šiandien yra beprotiškai svarbi. Galbūt prieš keletą metų ir būtų buvę galima manyt kitaip, bet šiandien aišku kaip niekada, kad pasaulis ir vėl kartoja tas pačias 'Juodajame obeliske' atskleidžiamas klaidas. Pasižiūri į vokiečius, kurie nė pusei dešimtmečio nuo karo nepraėjus, žaizdų nespėjus užsigydyti jau vėl svajoja apie kitą karą, užtalžo tuos, kurie jo nenori ir kaltina visus išskyrus save dėl apgailėtinos savo padėties, ir negali patikėti tokiu idiotizmu. Bet tas idiotizmas dar niekis, gal jiems vieno karto pasimokyti neužteko, bet kaip galima nepasimokyti iš dviejų ir kartoti visiškai tas pačias klaidas tik kitu pavidalu ir vėl?! O, tarpukario vokiečių nacionalistai, kad jūs žinotumėt, kaip jūsų tėvynė šiandien klesti sumokėjusi už jūsų ir jūsų pirmtakų klaidas, kad jūs tik įsivaizduot galėtumėt, kokia pasaulis būtų dabar nuostabi vieta, jei jai nebūtų reikėję srėbti jūsų privirtos košės!
Nemenkinkite bažnyčios išminties! Ji – vienintelė diktatūra, nenuversta du tūkstančius metų.
Na bet užteks apie karą. Lyg jo ir infliacijos nebūtų gana, 'Juodajame obeliske' Remarkas paliečia ir religiją. O šituo atžvilgu Liudvigas cinizmo turi kaip reikiant, todėl asmeniškai man itin patiko skaityti visus tuos išvedžiojimus, kurių akivaizdoje daugelis kiša galvas į smėlį.
– Tu klausinėji kaip vaikas.
– O kaip klausinėja vaikai?
– Taip kaip tu. Jie vis klausinėja ir klausinėja ir greitai prieina tokį tašką, kai suaugusieji nežino, ką atsakyti, ir sutrinka arba pradeda širsti.
– O kodėl jie pradeda širsti?
– Jie staiga pasijunta esą pilni kraupaus melo ir nenori, kad jiems tai būtų primenama.
O galiausiai, Izabelė, Ženevjeva ar kaip ją norėtumėt vadinti. Remarko moterys visuomet neeilinės, bet šita aplenkia visas kitas šviesmečiais. Šizofrenikė mergina, kuri pasaulį mato visiškai kitu kampu, kuri mano, jog daiktams atsukus nugarą jie pabėga, leido autoriui dar kartą įtvirtinti savo kaip dialogų virtuozo reputaciją ir pateikti ne vieną iš pirmo žvilgsnio absurdišką, bet tiesos krislelį turintį dialogą, kuris suteikia peno apmąstymams.
Labai asmeniškai, iš šešių skaitytų Remarko romanų, šis kol kas atrodo geriausias. Remarkas brandus, atsigręžia į tarpukarį jau po antro pasaulio karo siaubų ir viską matydamas dar aštriau, per visą klaidų kartojimo prizmę, nokautuoja savo paprastumu, įžvalgumu ir universaliomis taikos idėjomis. Šis romanas kadais privertė susižavėti Remarku, o šiandien dar kartą priminė, kodėl aš šitą rašytoją taip branginu.
– Todėl mes ir pralaimėjom karą. Per intelektualų ištižimą ir per žydus.
– Ir per dviratininkus.
– Kuo čia dėti dviratininkai?
– O kuo čia dėti žydai?
0 Komentarai