Po ‘Norvegų girios’ per daug nesusižavėjusi Murakamiu pažintį su jo kūryba buvau pristabdžiusi, bet šių metų iššūkyje nusprendžiau suteikti jam antrą šansą ir ėmiausi 1Q84. Aišku, antram šansui imt trilogiją sprendimas buvo įdomus, bet tai buvo vienintelės kitos užstrigusios jo knygos, o dar ta nuoroda į Orwellą. Planavau blogiausiu atveju perskaityti vieną ir mesti, bet visgi mano sprendimas pabandyti šį rašytoją dar kartą pasiteisino ir, nors iš karto nepavyks, pabaigsiu visas tris knygas. Nes pirma neatvedė niekur kur tikėjausi ir matomai iki to dar ilgas kelias, o pasiekti tą pabaigą norisi.
Mane gąsdino tie kiek klaidinantys komentarai, kad ‘Norvegų giria’ jo realistiškiausia knyga. Maniau, kad jeigu jau ta nesužavėjo, tai toliau bus dar blogiau. Bet 1Q84 I yra bent jau panašaus realistiškumo lygio, bet tiesą sakant man asmeniškai tie visi keisti dalykai čia net atrodė artimesni ir tikresni. Mistika čia labai tampriai susijusi su realybe, jų tiesiog negalima atskirti. Man tai visose knygose su fantastikos elementais yra labai svarbu – tas ir kuria tikro, nors kiek kitokio pasaulio iliuziją.
1Q84 I man priminė Allende ‘Evą Luną’– visas romanas tai dviejų nutolusių likimų pasakojimas su pažadu juos sujungti. Apskritai aš Murakamio kūrybą kol kas turbūt vadinčiau moderniu magiškuoju realizmu, nes nu jį tikrai primena – tirštas pasakojimas, įpinant dramatiškų praeities istorijų, mūsų pasaulis, kuris atrodo realus, bet kartu ir nelabai; ir visą laiką persekioja mistinių dalykų debesis, kuris niekaip neprakiūra, bent jau kol kas.
Mistinių dalykų užuominos atėjo iš dviejų ne itin stabilios psichikos žmonių – žudikės, kurios protas toks racionalus, kad dalyką, jog ji praleido kelis poros metų senumo įvykius, ji priskyrė ne savo smegenų defektui, o pasaulio krizei, ir jaunos traumuotos merginos, parašiusios apie tai knygą. Kaip ir minėjau, saitai su realybe stiprūs, nes iš pradžių viską galima nurašyti fantazijoms, psichologiniams momentams. O tada, kai tie nukrypimai nuo realybės pradeda jungtis ir rodos jau pakylam į kitą dimensiją, atsiranda detektyvo elementai ir tarsi stipri gravitacija laiko visą pasakojimą prie žemės.
Mane kaip ekstremaliai racionalų žmogų visada jaudina tas realybės ir mistikos santykis. Šį knyga dar kartą leido susimąstyti apie tai, kaip vis dėl to žmogus gali patikėti dalykais, kuriuos visą gyvenimą laikė neįmanomais. Kaip ilgai išsilaiko abejonės, kokių įrodymų reikia? Ko man reiktų, kad patikėčiau? O ir šiaip, galiausiai akimirkai susimąstai, kas gi visgi yra neįmanoma? Ir šitoje knygoje veikėjai būtent tai ir neretai daro – mąsto apie dalykus, kurie galvoje netelpa ir nesuprasi jie bando aiškinti viską racionaliai ar jau patikėjo, kad yra būtybių, kurios skiriasi nuo žmonių, o praeitis gali keistis.
Bendrai tai čia ir šiaip daug psichologinių niuansų, ypač seksualinių nukrypimų – na gal ne itin rimtų, bet visgi keistokų. Ir apie juos Murakamis dažnai ir tiesmukai kalba. Vyras, kurį ištinka priepuoliai nuo dviejų metų prisiminimo apie mamos glamones su kitu vyru ir moteris, kurią geismas aplankė vieną vyrą nužudžius ir kurią traukia vien praplikę vyrukai su tinkama galvos forma. Ir žinoma, visa tai stipriai siejasi su vaikyste, joje patirtomis traumomis ir autorius visa tai rimtai gromuliuoja. Stipriai su viskuo visur ir visada siejasi smurto prieš moteris, vaikų išnaudojimo ir smegenų plovimo temos. Kažkaip vėl šitą knygą norisi vadinti tamsia ir niūria, bet kažkaip kol kas dar nepriėjau tokios išvados, tiesiog ji man priminė LNK snobo filmą – smurtas, seksas ir sąmokslas.
O jau buities detalių! Niekad nemaniau, kad rasiu knygą ir dar rimtą, kuri buitį aprašinėjama tiek pat daug kiek Sukės knygose. Ką ji veikė ryte atsikėlusi, kaip plovėsi dantis, kaip gamino valgyti ir kaip lipo kopėčiomis. Ne blogai čia aišku, tiesiog neįprasta. Kas man, tiesa, užkliuvo tai, kad visi ten blogi dalykai ir gyvenimo lūžiai vyksta kaip tik dešimties, beveik visiems. Sutapimai, sutapimai, sutapimai. O gal ir ne?
Trumpai tariant, man kol kas patinka. Jaučiu, kad viso pasakojimo gijos dar net nepajutau, realiai net nežinau apie ką skaitau, bet man patinka ir reiks judėti pirmyn.
0 Komentarai