‘Lygi su saule’ buvo pats tas skaitinys paplūdimyje po žydrosios pakrantės saule – itin paprasta kalba, lengvai skaitoma taigi kaip tik tiko ilgam skaitymui be atokvėpio, įdomi, bet poreikio ryti neatsitraukiant. Bet pažiūrėjus iš kitos pusės, dalis šių dalykų labiau neigiami, nei teigiami.
Kaip visuomet su tokiomis populiarią istorijos įvykių ar veikėjų interpretaciją pateikiančiomis knygomis, autorę neabejotinai reikia girti už pasiryžimą kurti tokį įpareigojantį kūrinį, už kantrybę renkant faktinę informaciją iš istorinių šaltinių ir magišką sugebėjimą istoriją vėl paversti tikrove. Ne kasdieną ir šiaip į rankas patenka šiuolaikinė būtent arabišką istoriją apdainuojanti ir tokia populiari knyga. Žinoma, turint omenyje, kad pati rašytoja yra iraniečių kilmės amerikietė, nieko keista nei dėl populiarumo, nei dėl pasirinktos tematikos.
O ši pagyrų verta ne vien dėl istorinio konteksto. Daug ryškiau man šitoje knygoje jautėsi poreikis skelbti pirmiausia lyčių, vėliau ir apskritai žmonių lygybę. O tą idėją tikrai ryškiai ir be didelių sunkumų galima atskleisti XVI amžiaus musulmoniško dvaro aplinkoje, kur moteris ne tik negali palikti haremo be leidimo, o princesė su dvariškiais turi kalbėtis sėdėdama už širmos, bet kur moteris apskritai buvo beteisė būtybė, perkama, parduodama ir atiduodama kaip prekė. Na bet aišku suvis subtiliausia buvo pasakoti visą istoriją iš vėlokai kastruoto tarno pozicijos, kuris tarsi tampa tarpininku tarp dviejų priešingų lyčių, lyg pabrėždamas, kad viskas, kuo skiriamės – anatomija ir hormonai. Sutinki su tuo ar ne, sveikinu autorę už idėjas ir jų atskleidimą.
Tačiau didžiausias knygos masalas, kuris užkabino ir mane buvo ta didingoji princesė Pari, lyginama su Ana Bolein ir Elžbieta. Galbūt tikrovėje ji ir buvo narsi, galinga ir protinga moteris, kuri turėjo nemažai įtakos tuometiniam Irano gyvenimui, bet knygoj aš to nepajutau nei trupučio. Pirmiausia, aišku, niekas jai neleido nieko daryti. Taigi galbūt aš, labai mažai susipažinusi su tokia kultūra, tiesiog per daug tikėjausi, galbūt visa tai jau buvo daugiau nei moteris musulmoniškame dvare galėjo pasiekti. Bet prisiminkime, kad kalbant apie šią knygą minima moteris, dėl kurios anglai savotiškai pakeitė religiją, ir jos duktė, kuri viena pati be vyro daugelį metų valdė vieną galingiausių valstybių ir atvedė ją į didingus laikus. Na tai vargu ar labai jau didinga prie jų atrodo Pari – savo tėvo šacho numylėtinė, puikybės ir savimylos kankinama mergina, kuri svajojo tik apie poezijos ir grožio kupiną teisingą dvarą, kurios visi žygdarbiai yra keletą savaičių išlaikyta tvarka rūmuose ir (spoiler alert) spėjamas savo įbrolio naujojo šacho nunuodijimas. Taip, ji nebuvo eilinė mergina, puikiai gaudėsi intrigose, rinko ir manipuliavo informacija bei rūpinosi žmonėmis. Bet tai nepadarė nei jos, nei knygos didinga.
Didingumo nepridėjo ir skurdoka, bent jau vertimo, kalba, baisiai silpni dialogai – dirbtiniai, neįdomūs, vaikiški ir vietomis visiškai nereikalingi – nieko neatskleidė, tik užėmė bereikalingą pasakojimo vietą. Kai kurie epizodai ir siužetiniai sprendimai buvo jau bepradedą rimtai sudominti, bet tik paerzino šiek tiek ir liko neišnaudoti – su veiksmu glaudžiai, rodos, besisiejanti pranašystė, pamažu narpliojamos praeities paslaptys, rimtos intrigos, sujungusios iš pradžių pakrikusias pasakojimo dalis ir galimybė užkirsti kelią sąmokslui, kuri deja pats išsikvėpė. Kaip iš anglų kalbą ir kūrybinį rašymą studijavusios Anit Amirrezavni kažkaip tikėčiausi daugiau. O gal aš tiesiog labai išlepusi skaitytoja.
Ploju, energingai, už idėją, užmojį, ryškius visuomenės, kultūros vaizdus ir socialinį komentarą. Išpildymas man nebuvo prie širdies o ir šiaip laukiau daug didingesnio, dramatiškesnio ir visomis prasmėmis aistringesnio romano. Tiesa, retkarčiais stipriau pabangavus pagaudavau kabliuką, o pabaigoje, jau skaitydama tikrus faktus apie Pari, užčiuopiau kažką sunkiai įvardijama, lyg dvelksmą to, ką autorė knygoje atskleidžia ne taip akivaizdžiai – gal gyvenimo trapumą ir jį įprasminančius artimus žmonės. O gal tiesiog man imponavo pabrėžta konspiracinė istorijos klastojimo idėja. Iki saulės tiek knygai, tiek pagrindinei jos ašiai dar būtų kur pasistiebti, bet negali sakyti, kad užduotis buvusi visai bergždžia ir nenusekusi.
0 Komentarai