Nesu iš tų žmonių, kuriems Hario Poterio knygas dar iki išmokstant skaityti skaitė tėvai, nesu net iš tų, kuriems tai gilios vaikystės skaitinys, bet nors ir pavėlavusi seriją pamilau iki kaulų smegenų, taigi po bene dešimtmečio vėl į rankas paimti naują Hario Poterio istoriją, kai jos nei slapta laukei nei juo labiau tikėjaisi, buvo tikrų tikriausias stebuklas, sukėlęs įvairiausių jausmų. Ar pati knyga toks jau stebuklas, jau galima pasiginčyti.
Apskritai, man iš pat pradžių nelabai patiko pati idėja leisti spektaklio scenarijų knygos formatu, ypatingai, kai su pjesėm ir panašiais dalykais turiu labai komplikuotus santykius. Ir nesupratau viso erzelio, kai puse pasaulio iš pradžių net nesuprato, kas vyksta ir šaukė ‘aaa, aštunta knyga’. Nu kokia gi aštunta knyga, žmonės, galvojau. Čia lyg būtų fan fiction. Bet po kurio laiko supratau, kad atsilaikyti ne mano jėgoms. Tuomet net susimąsčiau, kad visgi galima pasidžiaugti, jog Rowling turi valios nebristi į plačiuosius vandenis ir frančizę plečia visiškai nepasiduodama, rasdama originalesnių būtų negu naujos serijos apie vaikus leidimas ar knygos iš kito veikėjo pozicijos rašymas, kas galėtų užsukti karuselę iš naujo ir sugadinti visą šito fenomeno magiją.
Su pačia knyga mano santykis ir dabar komplikuotas. Nostalgija labai maišo pažvelgti į reikalą iš šalies, bet netgi mano begalinis noras pamilti šitą istoriją nepadėjo. Sužavėta tikrai nelikau. Pradėti nuo scenos, kurią kiekvienas skaitytojas moka mintinai iš septintos knygos epilogo, jau buvo mažytis įžeidimas ir lyg perspėjimas, kad ne viskas bus gerai.
Kas dėl pjesės formos, ji ne itin ir trukdė. Rowling pasakojimas niekada nebuvo perdėm vaizdingas, kupinas palyginimų ir pagrąžinimų, labiau aiškus įvykių dėstymas, o ir dialogai visuomet vaidino itin svarbų vaidmenį, per juos dažnai sužinodavome ištisus dešimtmečius istorijų. Matomai ne itin ir paties žanro reikalavimų paisyta, nes mano supratimu buvo per daug pjesei nereikalingų ir labiau prisiekusiam romanų skaitytojui paliktų remarkų. Neskaitant didelio skubėjimo ir vienos labai klampios vietos, kur iš pradžių nesupratau, kas vyksta, kuri buvo grynai teatrinė, kur vieną trumputę sceną keičia kita ir taip parodomi lyg ir ketveri metai.
Dialogų kokybė užtat buvo apverktina. Visa pjesės esmė – pokalbiai, jau nekalbant apie tai, kokia jų virtuozė Rowling yra, tai šitas baisiai nuvylė. Pilstymas iš tuščio į kiaurą, perdirbti atrodo jau žinomi Dumbldoro pamokymai ir Ronio bajeriukai, veikėjų kalbėjimas absoliučiai necharakteringas ir buvo vietų kur tiesiog atsibosdavo skaityti. Aš net neįsivaizduoju kaip tokie dialogai gali tikti spektakliui – užmigčiau. Ironijos, gero humoro irgi nė su žiburiu nerasi. O juk būdavo laikai, kai kvatodavausi balsu net ir skaitydama trečią kartą.
Bet visa tai niekis palyginus su siužetiniais dalykais. Pagrindinę knygos ašį padaryti kvailą kaip tapkė, erzinantį ir tiek šnekantį, tiek darantį nesąmones, o tuomet ant jo nesąmonių pastatyti visą siužetą, kuris vos netampa milžiniško mąsto pasauline katastrofa nubraukusia prieš tai buvusią istoriją, man atrodo visiška savižudybė. Trečdalį knygos skaičiau susiraukusi, negalėdama patikėti tuo, kas čia po galais vyksta, visiškai nepalaikydama herojaus, kiekviename sakinyje su juo besiginčydama ir svajodama riebiai žiebti galvon.
O dabar – keliavimas laiku. Šitaip žaisti su prisiekusiais skaitytojais, na, reikia turėti cinizmo. Man tos septynios knygos – šventas, nepajudinamas ir brangus dalykas. Negalima su tuo juokauti! O čia jinai po dešimties metų ima ir pastato spektaklį, jį atspausdina, nukelia į nemėgstamiausią istorijos tarpsnį ir ima viską keisti. Pakeitus pirmos turnyro rungties eigą, aš absoliučiai nusivyliau šita knyga. O kur dar tas besmegenis Albas, turbūt paveldėjęs silpnaprotystės geną iš Džinės, kuris pradanginęs nežinion puse savo giminių, vis dar svaigsta apie prakeiktą Sedriką. Na, kelios scenos buvo tikrai juodas periodas ir viskas ėjo tik blogyn, pasidarė taip blogai, kad blogiau jau ir būti negali ir ... tuomet viskas nusispalvino naujai ir pradėjau džiaugtis tuo keliavimu laiku. Iš tiesų, pamatyti mažą dalelę pasaulio, koks jis būtų atrodęs be Hario Poterio, na buvo lyg ir verta visų tų nesąmonių. Užsimerkus prieš visą skubą, Sneipo nusikalbėjimą ir nelogišką praeities atkeitimo tvarką, viskas ėjos kaip per sviestą, vėl vaikai išgelbėjo pasaulį ir tada keberiokšt!, vėl viskas po velnių.
Ta prasme, visas tas senų įvykių ir seno gango pritempinėjimas, pasinaudojant keliavimu laiku, jau buvo kreivokas. O dar ir vaikšto jie visur kartu kaip parodijų komedijoj. Bet nu Voldemorto ir Belatriks dukra? Ta prasme, brangioji Rowling, kaip tau galėjo pasirodyti, kad tai gera mintis?
Ką aš noriu pasakyti, kad tai, jog mes skaitom tą knygą iš nostalgijos ir noro vėl prisiliesti prie iki skausmo pažįstamų veikėjų ir reiškinių, nereiškia, kad mums reikia tiesiogiai ir skaityti vėl apie tuos pačius veikėjus ir reiškinius, tik išvirkščius. Gerai, galbūt nuotykių serijos tęsiniui kelių darnių piknikų gamtoje ir nebūtų užtekę, bet argi reikėjo grįžti prie senų kaip pasaulis įvykių? Ar nebuvo galima duoti ką nors šviežio ir modernaus, darniai suderinto su dinamiškais kasdienio gyvenimo vaizdais? Galų gale duoti kokį nors Voldemorto copycat, o ne patį Voldemortą. Nes jau švelniai tariant A T S I B O D Ę.
Aplankyti senus draugus buvo nuostabus pojūtis, buvau kaip reikalas jų pasiilgusi, bet šiaip viešnagė galėjo būti ir malonesnė. Long live the Boy Who Lived!
0 Komentarai