Po triuškinančios ‘Aš prieš tave’ sėkmės ir tokios pat triuškinančios ‘Po tavęs’ nesėkmės, mano jausmai Jojo Moyes atžvilgiu buvo švelniai tariant prieštaringi. Imdama trečią knygą kartu tikėjausi ir įkvepiančiai gniuždančio nuostabaus romano, ir pusėtinų blevyzgų apie nieką. Gavau kažką per vidurį ir deja ‘Mergina, kurią palikai’ mano ginčo su savimi dėl šios rašytojos vertinimo neišsprendė.
Be gniuždymo, aišku, apsieita nebuvo. Perskaičiusi pirmą dalelę knygos, likau šokiruota to, kokio gruzo Jojo mėgsta prikimšti savo knygas. Deja, bendrai jausmų ir įtampos man pritrūko ir ne todėl, kad nemėgčiau melancholiško praeities paslapčių narpliojimo, kuris priminė mano branginamą ‘Vėjo šešėlį’ . Šį kartą kaip ir norisi sužinoti, kokios visgi praeities paslaptys išlįs, bet jos vis lenda, vis neįdomios, vis nieko nei gero, nei blogo nepasako, be to paskęsti milžiniškuose pilstymuose iš tuščio į kiaurą dabarties istorijoje. O kur dar tai, kad apskritai trūksta pagrindo, preteksto pačiam aiškinimuisi, viskas kažkaip pritempta ir dirbtina, o pagrindinė veikėja elgiasi neadekvačiai. Karo vaizdai, kiek netikėtai, buvo gan kokybiški, bet moralas senas kaip pasaulis, o apie tai rašė ir daug labiau reikalą išmanančių autorių.
Daug kalbos apie meną, paveikslus, bet ne tiek daug grožio ir kalbos apie jų reikšmę, varoma paslaptimi, bet inercijos jai išsiaiškinti lyg trūksta, vietomis maloni, greita ir konkreti, vietomis lėta ir trypčiojanti vietoje. Labai labai vidutiniška, bet ir šiek tek žavi.
0 Komentarai