Buvau nusiteikusi šitą knygą pamilti. Vis aplink sklandantis jos pavadinimas vertė kurtis fantastiškiems vaizdiniams. Ir aš tikrai stengiausi. Bet kažkur antroje pusėje palūžau ir nepajėgiu suprasti, ką TOKIO stebuklingo ten galima rasti.
Nesiginčysiu dėl temos, iš manęs to niekad nesulauksit. Sena kaip pasaulis, aktuali iki skausmo ir reikalinga pasakoti, rašyti ir rodyti kaip tik įmanoma plačiau, įkyriau ir vaizdingiau. Tai už šitą pliusas aiškus. Bet tema savaime knygos nepadaro šedevru.
Nepaisant audringos temos, man trūko jausmo ir spalvų. Aišku ne geltonos ar rožinės, bet ir pilka netinka – trūko juodos ar šleikščiai raudonos. Slogumas, aišku buvo, ir gana geras, bet ne kojas pakertantis, o kalbant apie tokius dalykus jis kitoks būti nė negali. Negaliu sakyti, kad nepalietė, pabaiga ir kvėpavimo takus užspaudė, bet vis tiek viskas liko kiek atokiau ir ne visai tikra. O plius dar ir ribota. Mano akimis žiūrint ypač pirmųjų karo metų Vokietijos kaimo atmosferos toje knygoje nebuvo nė kvapo. Pilna buvo žmonių, instinktyviai jaučiančių karo beprasmiškumą ir žiaurumą, kenčiančių dėl to, absoliuti dauguma vegetavo prisitaikydami, o kas tame miestelyje atstovavo nupušusiems vokiečiams? Viena moterėlė, neparduodanti nieko žmogui be Heil Hitler. Nu tiesiog. Ne taip buvo. Neseniai skaičius ‘Juodąjį obeliską’ tiesiog negalėjau rimtai į visa tai žiūrėti.
Ir visai nepadėjo tas karališkai mandras pasakojimo būdas. Idėja pasakotojos vaidmenį atiduoti mirčiai, ypač tokio pasakojimo, žadėjo būti puiki. Kai kur nosį lyg ir iškišo, turėjo ką pasakyti, bet man kažkaip labiau panašėjo į aplink nesigaudantį vaiką. Nekalbant jau apie tai, kad šita priemonė savaime turėjo sudaryti visą efektą, be visokiausių išryškintų faktų faktelių ir skyrelių įžangų su temų sąrašu. Pastarasis man asmeniškai labai patiko, bet tik išimtas iš konteksto, nes sudėjus viską į vieną tai košė makalošė gaunasi.
Šioji vagystė nulėmė tolesnius įvykius. Ji atriš Lizelei rankas vogti knygas ir toliau. Hansui Hubermanui ji padės sugalvoti, kaip išgelbėti žydą peštuką. O man ji dar kartą parodys, kad viena proga veda į kitą, gyvenimas – į gyvenimą, o mirtis – į mirtį.
Tam tikra prasme tai buvo likimas.
Matote, galima sakyti, kad nacistinę Vokietiją išugdė antisemitizmas, pernelyg uolus vadas ir neapykantos kupina fanatikų tauta, bet visa tai būtų niekai, jeigu vokiečiai nebūtų šitaip beprotiškai žavėjęsi deginimu.
Ir jau tie spoilinimai. Manęs visai netrikdė tai, kad ne laiku atskleidžiami ateities faktai. Tai vienas iš nedaugelio toje knygoje tikusių netradicinių sprendimų. Užtat tai, kaip tai buvo padaryta, jau kita kalba. Išaušta diena, kai įvyks įvykis, apie kurį jau buvo paskelbta du kartus prieš tai. Apsikamšai ir pasiruoši, dabar kažkas bus, galvoji. Baigiasi vienas skyrelis, kuriame pasakojama, kaip visi ruošėsi tai dienai ir primenama, kas ir su kokiomis pasekmėmis laukia. Antras skyrelis apie vėliavos paieškas – vėl primenam, kas bus ir kas iš to. Trečias skyrelis.. Na maždaug aišku. Jų mažiausiai penki. Ir taip kartas nuo karto su visais spoilais. Juokas juokais, bet erzina nežmoniškai. O ir šiaip iš to tekstas gavosi kapotas ir lėtas. Žodžiu, jaučiausi kaip jautis koridoje – ant tiek toreadoras Markus Zusak išerzino, kad nebeliko to natūralaus stimulo skaityti susidomėjus. O ir žodžių vėliava mojuoja ne itin meistriškai.
Iš tiesų, tai, matyt, TAIP blogai nebuvo. Tik minusų nemažai ir juos pavyksta išdėstyti. Paprasta knyga su dideliais užmojais, kurioje galima užuosti pūvančio sniego kvapą. O aš kaip visada, perimu knygos stilistinius ypatumus ir rašau klaikiai kapotai, persiprašymas didžiausias.
0 Komentarai