Metams slenkant į pabaigą reikėjo ištaisyti metų pradžios nesusipratimą, kai per neapsižiūrėjimą ėmiau ir perskaičiau antrą serijos dalį. Kai kurios detalės iš ‘Vilniaus Madonos’ jau spėjo išblukti, bet kertinius dalykus prisiminiau ir derinti juos prie to, ką perskaičiau ‘Karūnoje be karaliaus’, buvo keista patirtis.
Skaitydama antrąją knygą negalėjau suprasti pagrindinės veikėjos ir jos veiksmo motyvų. Tai primoji dalis šitą reikalą ištaisė tik dalinai, nes nors susipažinau su ja geriau, nuo to ėmiau jos nemėgti tik dar labiau. Ji - bukas personažas. Jos užsispyrimas dirbtinis, mintijimai nelogiški. O tokiose greito veiksmo nuotykinėse knygose, man asmeniškai, labai svarbu susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o aš tiesiog jaučiau didžiulę antipatiją Algei. Neskaitant jos romano ir klaikaus mamos vaidmens iš antrosios dalies, šitoje ji parodė akivaizdžiai, kad jai neįdomu niekas kas išeina už jos pasaulėlio ribų. O labiausiai – jai ne tik neįdomi istorija ir Vilniaus architektūra, bet ji ir nieko nežino apie tai. Na ir kaip tada rimtai žiūrėti į jos lobių ieškojimą, klaidžiojimą po Vilniaus bažnyčias, kai ji kaip pirmokė visko klausinėja savo draugelio. Klausinėjimas klausinėjimu, bet kai jai paklausus draugas bando atsakyti, ji jo nebesiklauso ir vis nutraukia, nors jo pasakojimas užima tik keletą gerų sakinių ir nėra toks jau baisingai neįdomus, kad reiktų žiovauti, ką ji, po perkūnais, ir daro. Aš aiškiai suprantu, kad tik su tokiu personažu autorei pavyko apskritai įterpti tuos gido pasakojimus, bet kam tada tie nutraukinėjimai?
Visgi didžiausias šitos knygos pliusas buvo tai, kaip autorė elgėsi su Lietuvos istorija. Iš esmės šiame romane įvairiausiais atgarsiais, daugiau ar mažiau, atsispindėjo visa Lietuvos istorija nuo Vytauto laikų iki šiandienos. Tas lobis privertė veikėjus ir kartu skaitytoją perbėgti pro visas istorijos vingrybes, pasilabinti su Goštautais, Radvilomis, Sapiegomis ir net žvilgtelėti į partizanų kiemą ar sovietinį pasipriešinimą. Siužetas buvo labai tampriai susijęs su Lietuvos istorija, kurią pateikė skaniai ir populiariu rūbu apvilktą. O viso lobio ieškojimo idėja – ne pats lobis ir ne vaikų iš pagrobėjų vadavimas, o Lietuvos gelbėjimas, noras nuimti karūnos prakeiksmą. Mane iš tiesų net kiek žavi tas gebėjimas suderinti lietuviškas peripetijas su dan brownišokis klišėmis ir į pasakojimą įpinti pagonių krivį.
Vienaip ar kitaip, Gina Viliūnė kuria populiariąją literatūrą, gal ir ne tokiu originaliu būdu kaip Tapinas, gal ir ne tokia aukšta kokybe kaip Sabaliauskaitė, bet greičiausiai išspausdama viską ką gali iš savęs ir savo žinių siunčia širdžiai mielą žinutę, kad Vilnius ir Lietuva visgi yra nuostabūs.
0 Komentarai