Kaip man patinka, kai skaitomos knygos krečia pokštus iš sutapimų. Štai jau antra knyga per trumpą laiko tarpą apie antrą pasauliniį karą ir jos abi tokios neapsakomai skirtingos, kad labai gražiai pasijaučia, jog nors idėjos ir tos pačios, yra daug būdų prieiti prie karo temos ir kiekvienas kelias atskleidžia kažkokį naują karo apsektą.
Aš labai mėgstu Remarko priėjimą prie karo. Jis taip paprastai, nuoširdžiai ir labai taikliai paliečia daugelį tiek paties karo, tiek jo pasėkmių, tiek žmogaus karo akivaizdoje aspektų ir įvelka viską į lengvą ironiją ar paaštrina dialogais. Kurto Vonneguto antikarinis romanas štai, rodos, susikoncentruoja į karo absurdiškumą ir iš tiesų, kas gi geriau tai gali pademonstruoti už juodąją absurdo komediją, kokia ir yra 'Skerdykla Nr. 5'. Jau vien už šitą absurdo idėją ploju atsistojus ir dar trepsiu kojom. Šiaip pirmas kartas kai skaitau tokio žanro knygą ir nors turbūt vargu ar galėčiau kada nors tokį šizofrenišką dalyką iki galo pamilti, šį kartą jis buvo tiesiog tobulai taiklus.
Jeigu taip labai supaprastintai, tai šita knyga yra apie Dresdeno bombardavimą ir visa, ką jis simbolizuoja, nors apie patį įvykį tiesiogiai net nėra pasakojama. Bet tai kas buvo pasakyta iš tiesų stebina. Aš pati asmeniškai nieko nežinojau apie Dresdeno bombardavimą, nors žmonių jo metu žuvo daugiau nei per Hirošimos sprogimą, o toks dalykas lyg ir atrodo vertas bent jau paminėjimo kokiame istorijos vadovėlyje.
O apie visa kita toje knygoje net nėra ką per daug ir kalbėti. Reikia tik imti, perskaityti ir pačiam gilintis į visus to romano sluoksnius, kuriose ir be karo visko pilna, simbolius ir patį juodžiausią humorą. Man labai patiko.
Aš labai mėgstu Remarko priėjimą prie karo. Jis taip paprastai, nuoširdžiai ir labai taikliai paliečia daugelį tiek paties karo, tiek jo pasėkmių, tiek žmogaus karo akivaizdoje aspektų ir įvelka viską į lengvą ironiją ar paaštrina dialogais. Kurto Vonneguto antikarinis romanas štai, rodos, susikoncentruoja į karo absurdiškumą ir iš tiesų, kas gi geriau tai gali pademonstruoti už juodąją absurdo komediją, kokia ir yra 'Skerdykla Nr. 5'. Jau vien už šitą absurdo idėją ploju atsistojus ir dar trepsiu kojom. Šiaip pirmas kartas kai skaitau tokio žanro knygą ir nors turbūt vargu ar galėčiau kada nors tokį šizofrenišką dalyką iki galo pamilti, šį kartą jis buvo tiesiog tobulai taiklus.
Jeigu taip labai supaprastintai, tai šita knyga yra apie Dresdeno bombardavimą ir visa, ką jis simbolizuoja, nors apie patį įvykį tiesiogiai net nėra pasakojama. Bet tai kas buvo pasakyta iš tiesų stebina. Aš pati asmeniškai nieko nežinojau apie Dresdeno bombardavimą, nors žmonių jo metu žuvo daugiau nei per Hirošimos sprogimą, o toks dalykas lyg ir atrodo vertas bent jau paminėjimo kokiame istorijos vadovėlyje.
O apie visa kita toje knygoje net nėra ką per daug ir kalbėti. Reikia tik imti, perskaityti ir pačiam gilintis į visus to romano sluoksnius, kuriose ir be karo visko pilna, simbolius ir patį juodžiausią humorą. Man labai patiko.
0 Komentarai