Štai jau trečioji Musso knyga ir kad ir kaip mane savo nenuspėjamumu sužavėjo pirmoji, vėliau nuomonė tik prastėjo ir ‘Angelo kvietimas’ kol kas pasirodė prasčiausia.
Kol kas savo romanuose Musso mane labiausiai žavėjo netikėtumo faktoriumi, vis stebindamas ir akimirksniu apversdamas istoriją aukštyn kojom ir kaskart darydamas tai vis kitaip. Šį kartą nebuvo to iš koto verčiančio siurprizo, tik įprasti trilerio plot twists, kurie, aišku, buvo įdomūs, bet nesukėlė to tokio viską atperkančio efekto kaip ‘Centriniame parke’.
Kitas autoriaus mėgstamas žaidimas – pagrindinius veikėjus atskirti tūkstančiais kilometrų, pasakoti skirtingas jų istorijas, kurių metu, aišku, skleidžiami kažkokie jausmai ir juos sujungti kažkur pabaigoje – jaučiu pradeda kiek pabosti ir net kiek erzinti. O ko šį kartą dar ir nereikėjo tai šitiekos numanomų ar realių meilės trikampių, ir išvis pagrindinių veikėjų į romantiką velti, oi kaip nereikėjo – apsieiti be poros klišių visuomet naudinga.
Aš iš šio autoriaus ir nesitikiu didelės meistrystės, nes jis visai dėl jos matomai nekvaršina sau galvos, bet šį kartą jau labai ryškiai akis badė nesklandumai – per daug veikėjų, skirtingų linijų, kurios išsispręsti neturi nei laiko, nei erdvės, prr daug nelogiško pykčio tarp pagrindinių veikėjų, kuris kaip ranka nuėmus staiga dingsta, per daug visokių nesąmonių, po kurių tik pakelti antakius belieka, kaip antai sprendimas nevažiuoti pagrobėjų ieškoti mašina, nes per daug sninga ir geriau sėsti į taksi, o vėliau metro.
Nežinia, kiek aš turiu teisę po trijų knygų daryti išvadas apie autorių, bet šita pasirodė mažiausiai mussokiška – paprasta detektyvinė istorija su pora neįtikimų elementų ir tiek. Nieko labai originalaus, jokio akiplėšiškumo ar apgaudinėjimo. Paprastų paprasčiausias trileriukas. Šiai dienai vis tiek pažintį siūlyčiau visiems pradėti nuo ‘Rytoj’.
0 Komentarai