Antra mano skaityta Gerritsen knyga ir turbūt viena mažiau žinomų ir giriamų jos knygų. Tačiau aš stengiuosi laikytis savo eksperimento jos knygas, neskaitant ankstyvųjų romantinių trilerių, skaityti iš eilės parašymo eilės tvarka ir ‘Užkratas’ yra antras jos medicininių trilerių romanas. Jau pradedu pajusti Gerritsen kūrybos ritmą ir jis man patinka.
Istorija turbūt ta pati kaip su ‘Donoru’. Įdomu, puikiai susukta, gerai parašyta, lengvai bei greitai skaitoma, labai nuodugniai ištirta ir atskleidžiama medicininė reikalo pusė. Iš visko gaunasi tikrai geras ir atsitraukti įsivažiavus neleidžiantis detektyvas. Tačiau bėda ta, kad reikia įsivažiuoti, kad viskas kiek išsibalansavę – per vangi pradžia su daug pašalinio komentaro (nors Gerritsen noras įpūsti gyvenimo detektyvo veikėjams ir sveikintinas) ir tuomet truputį per daug aštri pabaiga. Ir šiaip per daug šaudau-gaudau, visgi juk medikai, intelektualiai, kad ir kokie jie trenkti kažin ar naudotų tokius jau gatvinių metodus. Ne prie širdies man ir tos galiausiai ne visai intelektualios pagrindinės veikėjos – lyg ir protingos, viską greitai susigaudo, bet kai reikia ką nors akivaizdaus pamatyti, tai niekaip. O gal ir ta skaitytojo visažinystė čia kiek pakiša koją, kai matai kelias istorijos linijas ir žinai, kad vienaip ar kitaip jos turi susijungti, o ir šiaip tvirtai žinai, kad nusikaltimas visgi vyksta. Bet ant nervų Gerritsen moka groti – ir jos įtampa gera ir teisybės norą sužadina begalinį.
0 Komentarai