Paprastai tokius lengvus blevyzginius romanėlius skaitau ekspromtu, bet šitą kažkodėl jau senokai įtraukiau į norimų perskaityt lentyną – matyt suveikė stebuklingas žodžių junginys Coco Chanel ir galvoje prisikūriau vaizdinių. Ir štai ilgoje kelionėje autobusu greitai perskaičiusi šitą romaną turiu pasakyti, kad tie migloti lūkesčiai nebuvo išpildyti, juolab, kad per savaitę spėjau ją beveik ir pamiršti.
Pirmiausia tai turbūt pritrūko pačios Chanel. Ne tai, kad tikėčiausi jos pačios dalyvavimo veiksme, bet kai knygoje yra bent pora veikėjų iki kaulų smegenų ją įsimylėjusių, ji minima kas trečiame puslapyje, tai norėtųsi, kad tuose kvailuose dialoguose ar minčių eigoje ką nors ir apie pačią ją šiek tiek papasakotų, nes dabar jos buvo tiek nedaug, kad atrodė ne taip ir reikalinga jinai ir jos vardas ant viršelio.
O ir visa kita atrodė pritempta, nenatūralu ir ne visai vietoje. Akivaizdžiai vienos linijos, apie paslaptingą laišką viename pirmų Coco Chanel modelių ir į jo paslapties aiškinimąsi pasinėrusią šiaip jau klaikią nuobodą Coco bendravardę neužteko, net ir plonai knygutei, todėl šalia reikėjo kelių itin kvailų linijų apie šantažuojamą paauglį, kvailą davatką su neįtikėtinais sąmokslais ir septyniasdešimtmetę, kuri pakeri trigubai už save jaunesnius ir turi meilužį. Veikėjai šabloniški ir sintetiniai. Viskas ir šiaip padrika ir per prievartą suklijuota į vieną. Todėl ir pabaiga klaikiai suskubinta. Nekalbant jau apie visus tuos etatinius minusus, kaip nenatūralios ir nereikalingos kalbos ir amžinas siužeto boksavimas.
Kai reikia prastumti laiką dardant ilgus atstumus tai susiskaitė, bet šiaip jau ne itin verta dėmesio knygutė. Yra geresnių, mielesnių ir vertingesnių blevyzgų.
0 Komentarai