Kokia gi vasara be kelių pasakų apie princeses su laiminga pabaiga a.k.a. lengvo turinio blevyzgų. Būtent tokia buvo pirma pažintis su Santa Montefiore su 'Namas prie jūros'. Vienas geresnių šio žanro romanų, bet ir vėl ne tobula.
Fabula labai primena Sparkso kūrybą, kur pasakojamos dvi jautrios, jausmingos istorijos – viena iš praeities, kita iš dabarties, kurios aišku susijusios. Šį kartą sąsajų nuo pradžių nebuvo matyti, bet pajudėjus siužetui viskas darėsi perdėm aišku ir kadangi aiškiai matyti, kad autorė ne visai to siekė, tai kiek sugadino visą reikalą.
Kas dėl pačių istorijų tai praeities istorija apie Toskanoje užgimusią našlaitės ir princo meilę buvo nuostabi ir tikrai palietė, visą laiką kabant blogos pabaigos nuojautai. Dabarties istorijoje apie nelabai darnią šeimą, bandančią išsaugoti viešbutuką, štai perdėm nervino veikėjai, o ir siužeto vingiai kiek prasilenkdavo su logika. Tačiau žiūrint į istorijas kaip į vieną, pasakojimas žavus, toks grynų gryniausia pasaka su visais būtinais jos atributais.
Nebloga pirmoji pažintis, bet didelių laurų bendrai autorei kol kas kabinti tikrai negaliu.
0 Komentarai