Vasarą į pabaigą ir štai aš jau pabaigiau didžiausią jos darbą – Vargdienių skaitymą. Pradžioje taip toli gražu neatrodė, bet kelionė buvo ilga, taip grynai gegužės pabaigoje pradėta ir tik dabar užverstas paskutinis puslapis, o ir nuotykių joje netrūko – perskaičius tris tomus sužinojus, kad yra ketvirtas kažkaip atsimušė dar labiau tas skaitymo tempas, pakeliui dar susikaitė keli atostogų romanai. Bet kad ir kaip sunku buvo, džiaugiuosi perskaičiusi.
Pradžioje atrodė, kad mėgausiuosi kiekvienu puslapiu, nors ir aišku buvo, kad tas kunigas ten kažin koks penktos eilės veikėjas, buvo įdomu, akys slinko tekstu. Turbūt buvau išsiilgusi kažko tokio klasikinio, o ir stilius visos knygos nuostabus, kad ir kas būtų pasakojama, nes nu galiausiai tai atsirado ištisų puslapių, kuriuos praleisdavau, ištisų skyrių, kuriuos tik permesdavau akimis. Didelė apimtis tai šiaip jau yra niekis, du tūkstančiai puslapių įdomios istorijos, ar tiksliau kelių įvairiai susipynusių istorijų, būtų nuostabus dalykas. Bet ne tuomet, kai tos tikrosios istorijos ir tikrai jai svarbių istorijos posūkių yra tik pusė, o visa kita – tai 70 puslapių trunkantis Vaterlo mūšio detalių, priežasčių, pasekmių ir dar velniai žino ko aprašinėjimas, kai autorius pats žadėjo neišsiplėsti, tai kilometrinis vieno vienuolyno taisyklių ir gyvenimo aprašinėjimas, tai Paryžiaus kanalizacijos labirinto analizė, tai nesibaigiantis nusikaltėlių kalbos knebinėjimas, išrašant kokie žodžiai ką reiškia kaip atsirado ir kaip keitėsi, tai amžinybę trunkančios istorijos pamokos. Negaliu sakyti, kad visi šitie nurūkimai į šoną buvo neįdomūs ar visiškai nereikalingi. Kai kurie šimtąją dalimi turėjo įtakos istorijai, kai kurie buvo tikrai naudingi ir įdomūs, kaip kad vietomis lendantys įdomesni prancūzų gyvenimo po revoliucijos momentai, tai paradoksaliai įdomus pasakojimas apie tų pačių kanalizacijų simbolizmą ir teorija apie jų ryšį su civilizacijos išlikimu. Visko tiesiog buvo per daug ir viskas tenai paskendo, tiek pačių tų nukrypimų grožis, tiek pati istorija.
O istorija, dievaži, tikrai buvo pribloškianti. Istorija, apie žemiausius XIX amžiaus Prancūzijos visuomenės sluoksnius – prostitutę, katorgininką, pavainikę, krūvą nusikaltėlių ir sukčių, valkatų vaikų ir šiaip nusigyvenusiųjų, apie varguolius, kurie nebeturi nieko, taupo duonos trupinius, yra atstumti ir dažniausiai labai labai nelaimingi. Nieko nuostabaus, kad emociškai šita knyga išsunkia paskutinį lašą. Skaitai apie penkerių metų mergaitę, vienais skarmalais gūdžią žiemos naktį išvaromą vandens į mišką, apie jos motiną, pardavinėjančią savo dantis, nes tikisi nusiųsti pinigų dukters vaistams, apie tėvą, atidavusį sūnų seneliui vardan gero gyvenimo ir stebinti šį tik iš tolo ir tiesiog lieki prislėgtas iki širdies gelmių. Nekalbant jau apie į žliumbimą varančius pabaigos vingius. Bet istorijai, rodos, pasiekus dugną, tamsiausią tašką, dažniausiai pagaliau kaip išganymas tave aplanko kokia nors graži akimirka, kuri net būdama iš pažiūros mažyte ir nereikšminga, sukrečia iki kaulų smegenų. Nieko nuostabaus, kad greta viso to jovalo, šitoje knygoje šitiek daug gėrio, dar skaisčiau žibančio visame tame mėšle.
Viktoras Hugo šitoje knygoje moko daug ko. Mėgsta jis postringauti apie politiką, revoliucijas, teisinius ir kultūrinius dalykus ir daro tai gana tiesmukiškai – tiesiai šviesai dėsto savo mintis kaip koks oratorius ant pakylos beriantis nesibaigiančią tiradą vienarūšių sakinio dalių. Mintys jo šitos nuostabios ir kartais įdomios bet vėlgi man rodos užgožtos tos nenumaldomos tirados. Daug labiau imponuojančios yra idėjos, skleidžiamos pačiu pasakojimu, jo veikėjais ir siužetiniais vingiais – apie pasiaukojimą, atgailą ir gėrį, apie įnirtingą teisingumo ir įstatymo kovą, apie gėdingą anuometinio gyvenamo meto, o tam tikrame lygmenyje ir universalią, sanklodą, engiančią silpnuosius.
Neskaitant begalybės pašalinio komentaro, net ir pats pasakojimo būdas buvo puikus. Kelių, pradžioje labai tolimų istorijos linijų supynimas, pradedant nuo antraeilių ar trečiaeilių veikėjų, kelių lygiagrečių linijų išlaikymas, vieną praskutant į priekį, tuomet grįžtant atgal su kitais veikėjais ir pasakojant tą pačią dalį iš kitos pusės ir atsakant į iškilusius klausimus. Nemažai vėlgi to tokio pseudo slėpynių žaidimo, slepiant veikėjų vardus ir lyg leidžiant skaitytojui spėlioti, kai šiaip jau viskas akivaizdu, net negali sakyti, kad knyga ir nuspėjama – paslapties, intrigos, netikėtumo ir blogos nuojautos nepaleidžiančios iki pačios pabaigos čia netrūko. Negadino reikalo ir visi ten taip tinkantys neįtikėtini sutapimai ir vis nenutrūkstamai susikertantys likimai.
Sutrumpinus šitą knygą bent jau trečdaliu, jeigu ne perpus, vadinčiau šitą knygą didžiausiu šedevru, metų ir mėgstamiausia knyga ir apdovanočiau visokiausiais kitokiais epitetais ir įvertinimais, nes istorija klaikiai sukrečianti, o drauge ir nepaprastai graži. Viktoras Hugo yra didis kūrėjas, kuriam turbūt būtų pravertęs niurzgantis leidėjas, iškirpęs didžiulis gabalus teksto ir nugludinęs šitą deimantą, pasislėpusį tuose poroje tūkstančių puslapių.
0 Komentarai