Pagaliau štai ir aš įšokau į Jo Nesbo detektyvų traukinį. Pradėjau nup pirmo vagono, nes kitaip negaliu, kas kad visi rėkia, jog ne nuo šitos reikia pradėti. Taip, pirma dalis tikrai nėra itin įspūdinga, bet man toli gražu neatmušė noro skaityti kitas dalis ir tikiu, kad netruksiu įsivažiuoti.
Galbūt po Vargdienių man jau bet kas greitai skaitytųsi, bet Šiksnoparnio stilius pasirodė puikus, lengvai įsibėgėjau ir susiskaitė tikrai skaniai. Negaliu ginčytis, pradžia tokia vangoka, keistai atrodė, kai daugumą detektyvo siužeto užima pietūs, pažindinimas su kažkokias antraeiliais veikėjais ir vietos kultūra, bet na pasirodė, kad tie antraeiliai veikėjai ne tokie jau ir antraeiliai, o pažindimasis su aborigenų mitais ir šiaip australų istorija ir kultūra buvo įdomus ir puikiai papildė romaną.
Pabaiga tikrai šiek tiek suskubinta, suvokimas, kas vis dėl to nusikaltėlis, buvo per daug giliai paslėtpas ir trenkė iš giedro dangaus, kažkaip sužinojus kas ir kaip nebuvo to tokio jausmo, ai vaa kaip čia, kaip galėjau nepastebėti. Nu nieko keista šį kartą, kad nepastebėjau, nes autorius visai nenorėjo, kad pastebėčiau ir Haris lemiamu momentu tūzus laikė gerai paslėpęs rankose.
Kas dėl paties Hario, tai na įdomus jis veikėjas. Dar nežinau ar jo asmeninės savybės pasitarnaus romanams į gerą ar į blogą, bet negali nuginčyti, ne visai tipinis herojus, o tas mano akyse gerai, nes apie tuos supermenus milijonai knygų parašyta, o detektyvas su problematišku, bet energingu ir veikliu pagrindiniu veikėju jau yra kažkas gaivesnio. Tik tikiuosi, kad taip baisiai tolimesnėse knygose nelups.
Tokia vidutiniška ir labai keista pradžia. Iki kito susitikimo, Hari!
0 Komentarai