Antra skaitoma Jessie Burton knyga ir vėl palieka kažkokią sumaištį. Neįtikėtinai sunku man jos knygas vienareikšmiškai įvertinti lengva ranka. „Mūza“ už „Miniatiūristą“ tikrai patiko labiau, bet šiaip tai širdis ir smegenys dėl galutinio verdikto labai nesutaria.
Po šių dviejų romanų apie Jessie Burton kūryba esu tikrai labai geros nuomonės. Ji moka apsieiti su žodžiais, jos tekstai tikrai turtingi, poetiški, jautrūs ir gražūs. Ji geba stebuklingai plėtoti tą tokį lėtą melancholišką pasakojimą. Pasakojmai galbūt nėra patys originaliausi, bet vis tiek kažkuo išsiskiriantys. Bet vis kažko pritrūksta. „Miniatiūriste“ man trūko jausmų, aistros, dramos, vietomis pasakojimas atrodė prėskas, veikėjai man buvo tolimos figūros, į kurias beveik išvis nebuvau emociškai investavusi, ne dėl to, kad sukurti blogai ar neįtikinamai, tiesiog na nepaveikūs man asmeniškai. „Mūzoje“ štai visa tai radau – veikėjai buvo tiesiog pavergiantys, aistros jaučiamos fiziškai, dramos daugiau negu gali pavežti, žodžiu emocinės investicijos šį kartą buvo daug. O tai ko tada pritrūko šį kartą? Sunku apibrėžti, bet turbūt tai vadinasi tikslu. Pabaiga mano supratimu nelabai kur atvedė, o ir kelyje pasitaikė šiokių tokių loginių spragelių, kurios vėlgi nuėmė šį bei tą nuo pasakojimo tikslo ir idėjos. Pastarosios irgi ne kažin kiek, o potencialo, dievaži, tikrai buvo.
Šiaip jau toks jausmas, kad Jessie Burton paėmė Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“ siužetą ir nusprendė tai padaryti geriau. Knygos veiksmas ir paslaptys sukasi apie paslaptingą ir įspūdingą paveikslą, kurio paslaptis reikia išsiaiškinti. Plėtojimas vėlgi vyksta dviem linijomis – tragiška paveikslo ir jo autoriaus istorija karo metais, šį kartą tai Ispanijos pilietinis karas, ir jo paslapčių aiškinimosi istorija, į kurią aišku įsivelia meno žinovai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo pirmosios. Didumą laiko tikrai galvojau, kad šviesmečiais aplenkė Jojo Moyes analogišką siužetą, bet galiausiai pasirodė lygiai toks pat betikslis, neaišku kur vedantis pasakojimas. Nepridėjo taškų ir tai, kad šiaip jau gana nuspėjama: tiek kas yra kas nuo pat pirmųjų akimirkų gana aišku, tiek aistrų praeityje atskleidimas visiškai nenustebina.
Tai čia ta smegenų dalis, kuris vis muša ir muša tuos balus, bet štai kas dėl emocijų, tai mane šita knyga vis tiek pavergė. Baigus skaityti siužetas ir veikėjai niekaip neapleidžia, kad ir nuspėjami vingiai ten buvo, vis tiek pagaunu save galvojant, o kodėl jie taip elgėsi, kaip viskas galėjo būti kitaip ir panašiai. Istorija buvo iš tų tokių labai dramatiškų ir juslingų, kurios mane labai žavi ir aš neatsilaikiau.
Turbūt ir taip aišku, bet dar turiu pastebėti, kad šitoje knygoje labai daug meno, kalbėjimo apie jį ir jo analizės. Paveikslai, jų prasmės aiškinimas, įkvėpimo paieškos, literatūriniai ieškojimai ir poezija – viso to čia nors vežimu vežk. Apskritai nesu didelė poezijos ar dailės mėgėja, o dar mažiau juos mėgstu literatūroje, bet dailė šitame romane buvo atskleista NUOSTABIAI. Aprašomi paveikslai taip ir stovėjo akyse be perstojo viso skaitymo metu ir esu tikra, kad norėčiau tokį turėti ant savo miegamojo sienos.
Man labai patinka Jessie Burton stilius, o “Mūzos“ ir istorijos didžioji dalis tikrai nuostabi. Atrodo, kad jos knygose nieko perdėm originalaus, bet skaitydama jas vis tiek jaučiuosi lyg atsivertusi kažką labai šviežaus ir gaivaus, nepaisant niūrios atmosferos pačioje istorijoje. Tuo man ši autorė ir patinka ir lauksiu kitos jos knygos.
Po šių dviejų romanų apie Jessie Burton kūryba esu tikrai labai geros nuomonės. Ji moka apsieiti su žodžiais, jos tekstai tikrai turtingi, poetiški, jautrūs ir gražūs. Ji geba stebuklingai plėtoti tą tokį lėtą melancholišką pasakojimą. Pasakojmai galbūt nėra patys originaliausi, bet vis tiek kažkuo išsiskiriantys. Bet vis kažko pritrūksta. „Miniatiūriste“ man trūko jausmų, aistros, dramos, vietomis pasakojimas atrodė prėskas, veikėjai man buvo tolimos figūros, į kurias beveik išvis nebuvau emociškai investavusi, ne dėl to, kad sukurti blogai ar neįtikinamai, tiesiog na nepaveikūs man asmeniškai. „Mūzoje“ štai visa tai radau – veikėjai buvo tiesiog pavergiantys, aistros jaučiamos fiziškai, dramos daugiau negu gali pavežti, žodžiu emocinės investicijos šį kartą buvo daug. O tai ko tada pritrūko šį kartą? Sunku apibrėžti, bet turbūt tai vadinasi tikslu. Pabaiga mano supratimu nelabai kur atvedė, o ir kelyje pasitaikė šiokių tokių loginių spragelių, kurios vėlgi nuėmė šį bei tą nuo pasakojimo tikslo ir idėjos. Pastarosios irgi ne kažin kiek, o potencialo, dievaži, tikrai buvo.
Šiaip jau toks jausmas, kad Jessie Burton paėmė Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“ siužetą ir nusprendė tai padaryti geriau. Knygos veiksmas ir paslaptys sukasi apie paslaptingą ir įspūdingą paveikslą, kurio paslaptis reikia išsiaiškinti. Plėtojimas vėlgi vyksta dviem linijomis – tragiška paveikslo ir jo autoriaus istorija karo metais, šį kartą tai Ispanijos pilietinis karas, ir jo paslapčių aiškinimosi istorija, į kurią aišku įsivelia meno žinovai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo pirmosios. Didumą laiko tikrai galvojau, kad šviesmečiais aplenkė Jojo Moyes analogišką siužetą, bet galiausiai pasirodė lygiai toks pat betikslis, neaišku kur vedantis pasakojimas. Nepridėjo taškų ir tai, kad šiaip jau gana nuspėjama: tiek kas yra kas nuo pat pirmųjų akimirkų gana aišku, tiek aistrų praeityje atskleidimas visiškai nenustebina.
Tai čia ta smegenų dalis, kuris vis muša ir muša tuos balus, bet štai kas dėl emocijų, tai mane šita knyga vis tiek pavergė. Baigus skaityti siužetas ir veikėjai niekaip neapleidžia, kad ir nuspėjami vingiai ten buvo, vis tiek pagaunu save galvojant, o kodėl jie taip elgėsi, kaip viskas galėjo būti kitaip ir panašiai. Istorija buvo iš tų tokių labai dramatiškų ir juslingų, kurios mane labai žavi ir aš neatsilaikiau.
Turbūt ir taip aišku, bet dar turiu pastebėti, kad šitoje knygoje labai daug meno, kalbėjimo apie jį ir jo analizės. Paveikslai, jų prasmės aiškinimas, įkvėpimo paieškos, literatūriniai ieškojimai ir poezija – viso to čia nors vežimu vežk. Apskritai nesu didelė poezijos ar dailės mėgėja, o dar mažiau juos mėgstu literatūroje, bet dailė šitame romane buvo atskleista NUOSTABIAI. Aprašomi paveikslai taip ir stovėjo akyse be perstojo viso skaitymo metu ir esu tikra, kad norėčiau tokį turėti ant savo miegamojo sienos.
Man labai patinka Jessie Burton stilius, o “Mūzos“ ir istorijos didžioji dalis tikrai nuostabi. Atrodo, kad jos knygose nieko perdėm originalaus, bet skaitydama jas vis tiek jaučiuosi lyg atsivertusi kažką labai šviežaus ir gaivaus, nepaisant niūrios atmosferos pačioje istorijoje. Tuo man ši autorė ir patinka ir lauksiu kitos jos knygos.
0 Komentarai