Vienintelį kartą Balzaką skaičiau seniai. „Tėvo Gorijo“ siužetą prisimenu blankiai, bet kiek pamenu man jis patiko. Kodėl prie jo sugrįžau tik šiandien, pati negalėjau suprasti, bet po „Trisdešimties metų moters“ kažkaip išvis suabejojau savo simpatijomis Balzakui.
Laikausi nuomonės, kad tos visos klasikinės moralinio kodo istorijos man patinka. Bet kažkaip jau seniai puolusios moters istorija man iš tikro imponavo, paskutinė išpildžiusi lūkesčius turbūt buvo Anos Kareninos istorija arba „Tuštybės mugė“, kurios fabula kiek kita, bet vis tiek toje plotmėje. Atskirti savo realybę ir įsitikinimus nuo kūrinio realybės aš dažnai gebu, o juo labiau kad dažniausiai tas visas istorijas kuria autoriai, kurie kaip tik šaiposi iš to, ką patys pasakoja, bet istorija turi įtikinti, o ši neįtikino.
Nelabai jos tiesą sakant ir buvo, pagrindinės veikėjos gyvenimo vingiai tikrai pranoko „Ponios Bovari“, bet pačiam pasakojimui vietos šiame romane neliko. Gavosi kažkoks ištisas tiesų dėstymas ir vientisa tiesioginė psichologinė analizė, į kurią kartkartėmis įsiterpdavo koks vienas ar kitas įvykis. Su veikėjais išvis nesusidraugavau, net pagrindinės veikėjos vardo rytoj nebeprisiminsiu, nes realiai tų veikėjų ten nė nebuvo. Buvo visuomenės vaidmenų projekcijos, kurio padėjo išdėstyti mintis vadovėliniu pavidalu, kai yra kažkokie keli veikėjai, kurie lydi tave visuose skyriuose tam kad lengviau teoriją pateikti.
Suvokdama, kad autorius to siekė, negaliu labai dėl to jo peikti, tikiu, kad savo skaitytoją ir ši klasika turi, bet man patinka, kai istorija diktuoja apmąstymus, o ne atvirkščiai ir tokia forma, kuria pateiktas šis romanas, sužavėti gali tikrai toli gražu ne kiekvieną.
0 Komentarai