Sabaliauskaitė yra genijus. Be kalbų.
Šiaip jau nuo mokyklos laikų apsakymams, novelėms ir kitiems trumpiems tekstams turiu sunkios formos antipatiją. Skaityti jų rinkinius, vis persimetinėjant tarp skirtingų istorijų, niekad netraukė. Bet vien dėl to neskaityti Sabaliauskaitės būtų didžiausia nuodėmė. Dėl to gerokai pavėlavusi, surizikavau ir vaje kaip atsipirko – mėgavausi kiekvienu žodžiu ir šita knyga yra turbūt geriausia ką skaičiau šiemet ir vienas įspūdingesnių tekstų kurį laiką.
Sako, kad Sabaliauskaitė čia kitokia. Na, jeigu tikiesi čia rasti bajorus ir LDK tada taip, tikrai kitokia. Tekstas, aišku, vietomis irgi kitoks, mat pritaikytas laikmečiui, veikėjui ir pasakojimui. Bet man ji čia vis tiek ta pati taip gerai pažįstama Sabaliauskaitė su trečiuoju asmeniu sodriai pasakojama istorija, kuri taip teka nenutrūkstama vaga kad ir protarpiais nuklysdama kur į pačius giliausius užkaborius, taip iki pat mažiausių detalių aprašant tą mažytį pasirinktą epizodą, ta pati kupina erudicijos, simbolių, pačios subtiliausios ironijos ir to tempą didinančio dudenimo, kuris taip harmoningai nuslūgsta kažkuriuo momentu.
Rodosi, kad tai aštuonios visiškai skirtingos istorijos, pasakojančios skirtingas skirtingų laikmečių istorijas, bet jos visos vis tiek yra glaudžiai susijusios. Ne akivaizdžiomis pigiomis sąsajomis, bet pirmiausia pačiais mažiausiais niuansais, kuriuos kartais ne tiek pastebi, kiek pajauti, o galiausiai ta pačia Sabaliauskaitės jau žinoma ode Lietuvai (daug čia to tokio gryno, tikro ir nuogo lietuviškumo) ir Vilniui (ne idealizuotam, egzistuojančiam tik fantazijose, bet tam tikram daugiatautiškam – lenkiškam, žydiškam, tarybiniam ir lietuviškam). Veikėjai kiti, laikmečiai kiti, siužetai kiti, temos kitos, bet visi jie sudaro labai darnią visumą, kuriame tas lietuviškumas tampa visai neįkyriu, bet visa jungiančiu pradu.
Sakiau, kad kiek pavėlavusi ėmiausi šios knygos, štai jau baigus visas silvas ir praėjus keleriems metams nuo išleidimo, bet kaip dažnai esti mano literatūrinėse kelionėse taip jau maloningai sutapo, kad laiką pasirinkau nuostabų – labai džiaugiuosi, kad jau buvau skaičiusi 'Vilniaus pokerį' ir galėjau pastebėti tas tokias nuostabias nuorodas Dalbos istorijoje, kad jau buvau susipažinusi su pačios autorės asmeninėmis mintimis ir galėjau pastebėti ją pačią tose visose istorijose. Dar daug reikės pamatyti ir perskaityti, kol galėsiu suprasti kiekvieną alegoriją, nuorodą ir mintį, bet esu tikra, kad šita knyga man šiandien patiko tikrai daug labiau nei būtų patikusi prieš porą metų ir tuo negaliu atsidžiaugti.
Nuostabūs tekstai, kuriems nieko negali prikišti, kupini įdomių minčių, vaizdų, idėjų ir personažų, netikėtų posūkių ir nuorodų. Kaifavau net ir atvertusi viršelį po pačios paskutinės istorijos. Iki detalių tobulai.
Visai be jokių kalbų.
0 Komentarai