Didelių simpatijų Umberto Eco nepuoselėjau. Privalomų mokyklos skaitymų laikais su „Rožės vardu“ vykusi pirmojo pažintis nebuvo itin sėkminga. Galbūt šiandienos skaitytoja manyje galvotų visiškai kitaip, bet anuomet man skaityti tą kūrinį buvo tikra kančia ir Umberto Eco kūrinių ilgą laiką privengiau. Bet mano knygų iššūkiai būtent ir yra tokiems atvejams, taigi antro šanso kategorijoje įsirašiusi „Prahos kapines“ kaip ir priverčiau save perskaityti šią knygą, nes šiemet į metų pabaigą labai norėjosi suforsuoti su lengvais detektyvais, juolab kad nuo metinių tikslų jau beviltiškai atsilieku. Ir džiaugiuosi, kad nepasidaviau lengvam keliui, nes nors knyga ir yra tų sunkesnių, Umberto Eco reabilitacija įvyko ir knyga man patiko.
Romanas tikrai yra sudėtingas – daug veikėjų, daug labai susipynusių siužeto vingių ir dar daugiau įvairiausių karo bei propagandos taktikų ir sąmokslo teorijų, skubriai beriamų puslapiais, kuriuose ne visada pilnai susigaudysi. Bet skaityti jį, stebėtina, man nebuvo sunku – tekstas labai puikiai parašytas ir, panašu, išverstas, akys labai maloniai slysta tekstu ir galėjau mėgautis istorija ir kitomis šio romano detalėmis.
O nuotykinio siužeto skraiste apgaubtas pasakojimas apie profesionalų dokumentų klastotoją, šnipą su milijonu veidų, manipuliatorių, kuris visada pirmas prie nešvarių darbelių, susijusiu su bet kokio plauko propaganda ir šiaip baisų žmogų, buvo tikrai įtraukiantis. Pirmiausia jis buvo įsisukęs į Italijos suvienijimą, vėliau teko dalyvauti įvairiausiose Prancūzijos vidaus politikos machinacijose, nepamirštamos ir visokios jėzuitų, masonų, prūsų, rusų ir ko tik nori intrigos. Daug romane tikrų dalykų – sutinki čia ir Garibaldį, Hugo, Froidą, Dumą, visi net ir ne tokie garsūs veikėjai yra tikros istorinės asmenybės ar jų prototipai, o įvykiai daugiau ar mažiau yra paremti faktais. Trumpai tariant, tikrai vienas originalesnių mano skaitytų siužetų. Be kita dar įdomesniu šį pasakojimą darė ir tai, kad tokius dalykus, kaip revoliucijos ir sukilimai, kurie mums yra aiškiai žinomi, kaip teigimai pasaulį pakeitę istoriniai reiškiniai, yra pateikiami iš kitos barikadų pusės, per labai ryškaus blogiuko požiūrį stebint, kaip tiems dalykams yra trukdoma. Romanui visiškai nerūpi visų tų įvykių baigtis, o ypač sėkminga, bet kažkaip vis tiek jauti tą tokį piktdžiugišką jausmą, kad nepaisant visų tų intrigėlių gėris vis tiek nugalėjo, nors matai ir aiškiai labai baisių dalykų tendencijas, kurios jau už šito pasakojimo ribų, bet labai ryškios ir romano realybėje jautiesi lyg matęs užuomazgas to, kas dar bus ir kas jau bus toli gražu ne teigiamas istorinis reiškinys.
Mintys dėliojasi kažkokios labai grandioziškai filosofiškos, bet tai grynai šio romano kaltė, kuriame kaip ir žadėta – labai daug erudicijos, paslėptų ar ne taip jau ir paslėptų prasmių. Tam tikra prasme šitas romanas ir propagandos vadovėlis, ir pamokomas pasakojimas, kad bet kokią istoriją galima suklastoti, ir įvairiausių masoniškų, antisemitiškų sąmokslo teorijų ir kitokio mėšlo satyra. Rašytojais įdomiomis formomis ir netikėtais sprendimais varo fundamentalią ir labai būtiną moralinę pamokėlę, kuri buvo priedo dar ir įdomi.
Žinoma greta viso to, romane labai daug varymo į vienus vartus, visos tos išgalvotos sąmokslų teorijos kartais jau ir erzinti pradėdavo, vis tiek, rodos, nieko naujo nepasako. Aš gal būčiau dar laimingesnė, jeigu kokio pusšimčio puslapių ir nebūtų buvę, bet šiaip tai visus tuos beprasidedančius erzulio priepuolius kiek apmalšindavo tas per tekstą lyg juntamas autoriaus kritiškumas neva perpasakojamoms nesąmonėms.
Prahos kapinės yra tikrai labai įspūdingas kūrinys, kuriame matyti daug autoriaus darbo ir jaučiamas jo rūpestis jį supančia visuomene. Šis romanas turi ką pasiūlyti ir įmantresnių nuotykinių romanų skaitytojui ir gilių prasmių ar alegorijų ieškančiam skaitytojui. Tuo jis mane ir sužavėjo – nuostabioje formoje pateikiamomis universaliomis idėjomis.
0 Komentarai