Laikyčiau Meyer vienos knygos autore. Tokia, kuri sugeba sugalvoti gerą, lengvai kramtomą siužetą ir jį gerai pateikti, trumpai tariant parašyti bestselerį, bet iš karto pasiekia savo galimybių ribą ir toliau tesugeba kepti ką nors itin neoriginalaus, neįdomaus ir dažnai atkartojančio tuos pasisekusius motyvus. Būtent toks įspūdis susidaro skaitant „Chemikę“ ir turbūt su tokiu įspūdžiu apie autorę būčiau likusi po šio romano, jei ne „Sielonešė“, kuri turėjo ne tik siužetą ir pavidalą, buvo originali ir įtraukianti, bet skleidė dar ir idėją, nu žodžiu buvo ne „Saulėlydis“ IR kokybiškas. Tai štai dėl šito šiaudo aš autorės išvis nenurašiau ir dar kartą pabandysiu ką nors ką jinai parašys, jeigu tik tai nebus toks trileris kaip „Chemikė“.
Dievaži, neva greito tempo trilerio centre – sąmokslai kankintoja-nuodytoja, CŽV agentas ir pamišusios jų organizacijos, kurios žudo visus ir visada, o kas penktame skyriuje paaugliškas seilėjimasis, tie visi iki gyvo kaulo įsiėdantys „kaip aš galiu tau patikti?“ „kaip tu nesupranti, kokia esi nuostabi“ „pasilik mašinoje, nes ten tau saugiau“ „nepaliksiu tavęs“ ir panašaus plauko vimdantys, buki ir dirbtini dialogai puslapių puslapiais. O kur dar tai, kad pusę knygos žaidžiam namus... Šiaip tai viskas dar būtų gerai, man tikrai patinka, kai tokiose knygose įpinama meilės istorija, bet ji tuomet būna jaudinanti, vien dėl to, kad vystosi fone, būna dinamiška ir atskleidžiama epizodiškai, bet šį kartą meilė užsimezga praktiškai kokiam 3 skyriuj, o kulminaciją pasiekia dar pirmoje pusėje. Ta prasme, tokioooos nuobodžios meilės istorijos dar neteko skaityti.
Žodžiu, atmetus seilėjimąsi lieka kokia pusė knygos. Didelę dalį to, bent pradžioje, užima toks lyg paranojos, slapstymosi ir šnipinėjimo vadovėlis – puslapių puslapiais pilami nuobodūs aprašymai, ką reikia daryti, kad tavęs neatpažintų ir taip toliau. Pradžioje net buvo įdomu, bet tada vos gyvą kailį išnešusi tris metus besislapstanti moteris galvoja, ar slėptuvėje yra skalbyklė. Am, o, tai, šnipinėjimo vadovėly nebuvo parašyta, kad rūbus ir rankom skalbt galima? Na bet kokiu atveju, reziumė tokia, kad veiksmo trileryje, pabrėžkim, veiksmui vietos nelabai ir liko. Tiesa, VIETOMIS buvo net pasidarę įdomu, norėjosi kokią paslaptį išsiaiškinti ar suprasti koks ten evil planas, kuro negalima atskleisti iš anksto, bet tada viskas paaiškėdavo ir likdavau vaje kaip nusivylusi.
O kur dar tai, kad šitoje knygoje lydi ir tas vieno kūrinio autoriaus sindromas, kai kiši tą patį per tą patį. Nes veikėjai tai grynas „Saulėlydis“, tik pagrindiniai apkeisti vietomis – klaikiai pavojinga mergina, neturinti jokių žmogiškų santykių, ir tyras kaip angelas vaikinas, kuriam reikia pirmosios saugotis, o šalia dar ir blondinė gražuolė, kuri visada norėjo sesutės, kurią galėtų pagražinti.
Pasistenk kitą kartą labiau, Stephenie, labai prašau.
0 Komentarai