Aš labai konservatyvi. Man geram detektyvui reikia įdomaus nusikaltimo ir logiško bei intriguojančio jo aiškinimosi. Tai „Juodajame name“ to nė su žiburiu nerasi.
Na gerai, iš pirmo žvilgsnio įdomus nusikaltimas visgi yra – išmėsinėtas ir pakartas lavonas su serijinio žudiko užuominomis – bet neapsigaukime – tai tik iliuzija, kuri netruks subliukšti. O štai aiškinimosi šitame detektyve praktiškai nėra – perskaičius pusę knygos atlikti du dalykai – apžiūrėta nusikaltimo vieta ir atliktas skrodimas. O skaitytojas nusikaltimo aiškinimosi procese išvis nedalyvauja – atsakymai (ir dar plius ne visi) numetami pabaigoje ir tiek žinių.
Taip atsitinka dėl to, kad pusę knygos užima detektyvo vaikystės ir jaunystės prisiminimai, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra su pačiu kriminalu – tik tiek, kad jis prisimena kokius nutikimus susijusius su tuo metu sutinkamais ar apklausiamais senais pažįstamais. Tie prisiminimai labai detalūs, daug vietos užima visokie oro ir aplinkos aprašymai. Ir viskas dar būtų niekis, bet pusė tų prisiminimų klaikiai juokingi – kažkokia meilės istorija tarp šešiamečių. Koks septynmetis sugalvotų ir nuosekliai įvykdytų pavydo kėlimo akciją. O galiausiai puse knygos ant to pastatyta. Ta prasme, tie visi „tamsiausi žmogaus sielos užkaboriai“ čia jau tokie lėkšti, kad net juokinga visus tuos pažadus ant viršelio skaityti.
Sakyčiau labai savotiškas detektyvas, jei tik to detektyvo čia nors kiek būtų buvę. Dabar štai lieku prie nuomonės, kad šitas romanas – ne pati kokybiškiausia muilo opera. O kad toje pačioje mažoje Škotijos saloje matomai autorius pagrindinį veikėją žada priversti dar porą šiurpių nusikaltimų tirti, tai jau išvis nurauna stogą.
0 Komentarai