literatūrinės patyčios

Mane apgavo knygos pavadinimas. „Prancūzų leitenanto moteris“ sudomino knygų mugės bukinistų pasaže ir nesu tikra net ar skaičiau anotaciją, ar tiesiog tikėdamasi tokio klasikinio uždraustos meilės romano su daug šalutinių veikėjų, besipinančių siužetinių linijų, paslapčių ir paskalų ėmiau ir nusipirkau. Ankščiau su John Fowles nebuvau susipažinusi ir nežinojau, kad tai šiuolaikinis rašytojas, todėl tokią klaidą turbūt galima atleisti. Trumpai tariant, su šia knyga turėjau staigmenų ir nors gavau ne visai tai, ką tikėjausi, skaitymas tikrai buvo entertaining. 

Techniškai su savo spėjimu pagal pavadinimą ne taip ir toli prašoviau, mat tai iš tikrųjų yra Viktorijos laikų literatūros, tai realiai Dikenso ir Tekerėjaus ar panašaus laikotarpio kad ir prancūzų literatūros, parodija. Labai įdomus šio romano konceptas – iš šiuolaikinės perspektyvos visažinio autoriaus pasakojama istorija su visais to žanro pagardais – tuo pompastišku pasakojimo balsu, pradedant nuo atsitiktinių epizodų ir antraeilių veikėjų tik kiek vėliau atvedant prie esmės ir sujungiant viską į vieną tinklą. Netgi tie visi keisti epizodai, kur autorius pradeda kalbėti nuo savęs yra, tik šiuo atveju jie tarnauja jau parodijos tikslams, nes autorius ten jau išsidirbinėja iš tokio pasakojimo būdo. Itin keista patirtis yra skaityti Vargdienių stiliaus pasakojimą ir protarpiais išvysti Hitlerio vardą, minimus dangoraižius, televiziją ir nuolatinį lyginimą su mūsų laikais. Šita dalimi esu labai patenkinta ir jaučiu, kad visokios literatūrinės patyčios man labai patinka – kaifavau ir su Nortangerio abatija. 

Bet mano požiūriu autoriui nepavyko sukurti kartu ir paveikios istorijos, kuri įsimintų, kurią būtų įdomu skaityti ir kurioje sirgtum už veikėjus. Nežinau, galbūt jis visai nenorėjo to pasiekti, ko aš tikrai neatmetu, galbūt jam tiesiog nepavyko suderinti parodijos ir tikro pasakojimo, gal čia aš kalta, kad ne ten kreipiau dėmesį, bet istorija liko kažkur fone – neįtikino manęs meilės istorija, o dievaži tokios knygos sugeba savo meilės istorijomis įtikinti. Be kita ko, pasakojimas buvo labai lėtas. Taip, taip, knygose kurios čia pašiepiamos jis visada laaabai lėtas, bet jose tas lėtumas kitoks, jis nenuobodus, šalutiniai vingiai mane daug labiau įtraukia. Tiesa, į knygos pabaigą įvykiai buvo kiek suaktyvėję ir maniau jau išsigelbės, bet galiausiai vis tiek nuėjo į melancholiją. Galbūt nereikėtų lyginti išvis, bet čia paradoksaliai gaunasi ir aš nieko negaliu padaryti. Negaliu ginčytis su autoriumi dėl visų tų pašiepiamų detalių, bet tie „ale realizmo“ autoriai vis tiek kažką turėjo ir sugebėjo į visą tą keistą formą suvynioti įdomias istorijas, o gal šitie du veiksniai yra neatsiejami ir tik kartu sugeba būti tokie paveikūs. Kažkaip paradoksaliai, bet manau kad po šio romano kažkaip šviežiau imsiu žiūrėti į to paties Dikenso kūrybą.

Kažkaip keistai šitas mano aprašymas toks kanoninis gavosi – aptariau stilių, istoriją, tai beliko įlįsti kiek gilau ir aptarti mintį. Tai ši irgi manęs neįtikino. Visuomenės vaizdų buvo, bandyta užsikabinti šiek tiek ir už darvinizmo bei mokslo, bet man pritrūko vienos viską jungiančios idėjos. Be parodijos, be tų laikų ir mūsų visuomenės lyginimo, be anos visuomenės pjaustymo su šiuolaikinio žmogaus žiniomis užantyje, net be keistų metafizinių paplaukusios moteriškės mintijimų narpliojimo. Norėjau kažkokios žinutės, bet ji panašu pasimetė pakeliui su visais kitais dalykais.

Žodžiu, kas kad detalės man nepatiko, esu patenkinta užkliuvusi už šios knygos ir susipažinusi su autoriumi, nes knygos idėja labai įdomi ir sveikintina.