Ne kiekvieną dieną rasi trilogiją, kurios viduryje – priešistorė, ir tai mane kiek baugino – imti ir dabar skaityti tai, kas buvo prieš. Ypač prisiskaičius neigiamų komentarų, dažnai rekomendavusių išvis šitą knygą praleisti. Bet aš niekaip neleisčiau sau paimti trečios dalies neperskaičiusi antros ir džiaugiuosi savo sprendimu.
Man šitos priešistorės reikėjo. Suerzino pirmosios knygos pabaigoje lyg ir paaiškėjusios priežastys, kurios buvo tokios labai jau miglotos. Negaliu sakyti, kad man patiko, ką toje priešistorė perskaičiau, mat trūko logikos ir motyvo, bet bendras suvokimas apie trilogijos pasaulį pasipildė ir tuo likau patenkinta. Kad priešistorė buvo reikalinga po pirmos knygos ir ne atvirkščiai – irgi faktas. Daugumą „Šachtos“ įdomumo sudarė paslaptys, kurios labai aiškiai nuo pradžių atsiskleidžia priešistorėje. Ką tai sako apie pačios istorijos kokybę dar anksti sakyti, bet galbūt autoriui reikėjo paieškoti daugiau kabliuko tame, ką pasakoja, o ne kuriant dirbtines intrigas. Kitas reikalas, kad ta priešistorė ir vėl manęs neįtikino. Gal čia tokia ir esmė, kad keli bepročiai sukūrė teoriją ir dėl jos sunaikino pasaulį ar bent jau sukūrė tokią iliuziją.
Akivaizdu, autorius šia priešistore visai nenorėjo atsakyti į visus klausimus, o bandė parašyti knygą kuri kartu ir koreliuotų su žinomais įvykiais, sąvokomis ir pasaulio vaizdu, ir kartu būtų panašaus lygio socialinis komentaras, stiprus savaime. Ir didžiąją dalį šio romano man patiko ta „Šachtoje“ užkabinusi kova tarp teisinga ir ne, kai nėra labai aišku, kas visgi teisinga. Įdomu matyti distopiją, kuri skatina analizuoti motyvus ir sąsajas, o ne kuria pasaulį, kuriame viena pusė balta, o kita tokia juoda, kad nelieka abejonių jos nekęsti. Istorijos tikrąja to žodžio prasme kaip ir nebuvo, pirmoje knygos pusėje skaityti apie veikėjo meilės trikampius buvo neįdomu, o galiausiai ir pabaigos realiai nėra, bet ta moralinio disputo prasme ji labai tinka prie „Šachtos“ problemų.
Ir taip, trečdalis knygos kiek atkartojo pirmosios knygos įvykius, bet tikėjausi to daug daugiau. Galbūt dėl to, kad pirmąją dalį skaičiau prieš metus ir daug kas pasimiršo, bet nekamavo jausmas, kad šitai jau žinau ir neįdomu, kamavo tik jausmas, kad štai šitai siejasi su pirmos knygos įvykiais – žiūrėk kaip faina.
Turint omenyje, kad ir „Šachta“ man nenunešė proto, tai „Pamaina“ plius minus išlaikė liniją ir suskaičiau vietomis labai įdomiai, moralu likau pusiau patenkinta ir susigundžiau tęsti skaitymą. Paradoksas kažkoks, ne kitaip.
0 Komentarai