Laikau save gana didele Dan Brown gerbėja. Tiesa, skaičiau tik jo simbolistinę Roberto Lengdono seriją, bet ja labai žaviuosi – greito tempo, labai įtraukiantys nuotykių romanai, keliantys stiprius disputus su savimi. Tačiau visi trilogijos tęsiniai – tiek „Inferno“, tiek „Kilmė“ gerokai silpnesni ir kitokie, nors bendrą stilių ir išlaiko.
Mokslas ir religija visada yra esminiai Roberto Lengdono knygų elementai, kartais vieno daugiau, kito mažiau, bet bendra tendencija gana aiški. „Kilmėje“ Brownas rodos grįžta prie šlovę jam atnešusių religinių klausimų ir siekia dar labiau šokiruoti nei „Da Vinčio kode“, o ir šiaip tą savo mėgstamą mokslas vs religija reikalą perkelia į kitą lygmenį ir kovą vaizduoja jau nevyniodamas žodžių į vatą.
Kas man šioje knygoje tikrai labai patiko – tema ir jos plėtojimas. Šį kartą autorius narplioja gyvybės kilmės ir žmonijos ateities teorijas, kur akivaizdžiai daug nuorodų į Koperniką, Darviną ir kitus mokslininkus, daug kovos tarp kreacionizmo ir evoliucijos, be kita ko nemažai dėmesio skiriama ir technologijoms bei dirbtiniam intelektui. Kaip visuomet matosi, kad autorius labai daug domėjosi aprašomais dalykais, stengėsi juos pateikti kaip galima patraukliau ir jam tai tikrai pavyko. Aš ypač buvau sužavėta kaip sudėtingas fizikos ir kompiuterių teorijas jis įvilko į labai gražų rūbą, įvesdamas įdomius palyginimus, kurie leido pačiupinėti šiaip jau sunkiai suvokiamus dalykus.
Kitas dalykas, kad šioje knygoje labai daug šaršalo ir jis niekur neveda. Apie didįjį mokslo atradimą žvygauja ir knygos nugarėlė, ir prologas ir pirmieji skyriai, kuriuose visi renkasi į įspūdingą to atradimo pristatymą, o tie skyriai trunka nei daug, nei mažai – 100 puslapių. Ir tu visą laiką žinai, kad garantuotai jos dabar nesužinosi ir teks laukti dar 300 puslapių. Ir sakydama žvygauja turiu omenyje tokius skambius pasakymus kaip „visiškai sunaikins religiją“, „mokslo perversmas“, „Koperniko lygio atradimas“. Po šitiekos panegirikos avansu ir kankinančio laukimo natūralu tikėtis daug, bet nors ir buvo įdomu, nei šokiravo taip baisiai, nei galiausiai supratau kame visas tas šaršalas.
Didžiausia visgi šitos knygos problema ta, kad autorius šiaip jau rašyti moka ne itin gerai. Jo temos įtraukiančios ir nunešančios protą, tempą sukurti jam irgi sekasi meistriškai, bet parašyti tekstą, kurį būtų malonu skaityti visomis prasmėmis jam – sunki misija. Tekstas, ypač dialogai, sulėtėjus tempui dažnai darosi dirbtinoki, paskaitos apie dalykus kas trečiame puslapyje įdomios, bet natūralumo tikrai neprideda, o kur dar paslaptingi nutylėjimai, sukurti grynai dėl dirbtinės intrigos, neaišku kam reikalingi kokių 4 pašalinių veikėjų intarpai, nekalbant jau apie tas paaugliškas kursyvu parašytas mintis, kurios dažnai tiesiog apibendrina tai, kas prieš tai buvo dėstoma porą pastraipų ar tai, kad veikėjai knygos eigoje kardinaliai pasikeičia. Aš pirmųjų serijos knygų taip gerai jau nepamenu, bet toks jausmas kad šį kartą šie požymiai gerokai ryškesni.
O ir nuotykių dalis šį kartą nuvylė – tereikėjo aplankyti tris žymias Barselonos vietas, kad viskas paaiškėtų, kodo šifravimo praktiškai išvis nebuvo, o svarbųjį slaptažodį Lengdonas išsiaiškino pernelyg greitai. Pirmoji pusė knygos net ir su visu tuo bereikšmiu laukimu tikrai buvo įdomi, bet galiausiai viskas pasidarė labai jau nuspėjama, pašaliniai siužeto vingiai prikėlė chaoso, kurį teko išsiaiškinti jau po kulminacijos, kai jau išvis vienodai viskas šviečia, o ir logikos ne per daugiausia, nes yra veikėjų, kurie per knygą neatpažįstamai pasikeitė.
Bet užtat – Barselona! Vien dėl jos šios knygos vertė mano akyse gerokai pakilo. Šį nuostabų miestą praėjusių metų žiemą lankiau ir buvo neapsakomai gera akyse matyti visas tas aprašomas vietas, kuriose buvau ir kuriomis taip žavėjausi. Taip, Italijos miestai Browno knygoms tinka daug labiau, bet sveikintinas autoriaus noras įpūsti naujų vėjų į savo gerai žinomą tematiką ir bandyti įpinti į knygos siužetą moderniąją Barseloną su garsiuoju Gaudžiu.
Kaip visuomet įtraukianti, įdomius klausimus kelianti ir vis dar įdomi Browno knyga, į kurią, aišku, reikia žiūrėti kritiškai ir sutelkti dėmesį ne į tai, kas pasakoma, bet į tai, kokias diskusijas autorius bando sukelti. Visgi autoriui turbūt jau reikėtų raukti šitą reikalą, nes pasiekti paties užkeltos kartelės jau kurį laiką nesiseka.
0 Komentarai