Aš nežinau kas nutiko „Tyto albai” su šita knyga, bet persistengta tai aukščiausiu lygiu. Šitiek nesąmonių prirašyti, šitiek visokių „Obuolio“ stiliaus sentencijų ant viršelio ir nugarėlės prikimšti. „Dima – mūsų Diuma: istorijos muškietininkas, bloškiantis lietuvius į pasaulio centrą.“ Wut? „Lietuviškas šnipų romanas“ – na toli, labai toli iki tų šnipų, ir išvis gal tiesiog nebeišradinėkim naujų žanrų seniem dalykam apibūdinti? Aš jau net necituosiu visų tų nesąmonių kaip „Kas gražiai moteriai svarbiau – vyras, meilužis ar Puškinas?“ Labai labai pigi reklama klykia iš kiekvieno to viršelio žodžio. Parduoti gal ir padeda, bet šitu intro pagardinus labai keistai papasakotą istoriją gaunasi labai pretenzinga knyga, o pretenzingus dalykus mėgsta mažai kas.
Dar prieš pradedant skaityti jau spėja įkyrėti visokios užuominos apie pagrindinę knygos ašį – neįvertintą, bene niekam nežinomą lietuvį rusų karininką Joną Vitkevičių – Batyrą ir jo įdomų gyvenimą – tai reikia ir man neatsilikti. Jo gyvenimas, reikia pripažinti – įdomus, neįvertintas irgi tikriausiai nepelnytai, jo gyvenimo istorija peno romanui tikrai duoda ir tikrai geram romanui. Aš labai sveikinu šios knygos idėją – kelti iš užmaršties tokius asmenis ir juos gražiai ir plačiajai visuomenei priimtinai pateikti grožinės literatūros romane.
Tik kad grožinės literatūros čia nė su žiburiu nerasi. Skaitydama šį romaną jaučiausi lyg skaitydama ne patį geriausią istorijos vadovėlį – be perstojo pilami istoriniai faktai apie ATR, filomatus ir Mickevičių, apie XIX amžiaus Azijos politiką, pasiųstus ten diplomatus ir pasiuntinius tarp kurių nėra jokios vilties susigaudyti. Išvis nepalikta vietos gilesnei analizei, aiškinimui, sklandžiam tų faktų, kurių čia aišku reikėjo ir daug, pateikimui. Buvo kelios vietos, kur pradėjo panašėti į grožinį tekstą ir skaityti tada iš karto darėsi maloniau – bet staiga pokšt ir vėl lieki prie istorijos vadovėlio ruošiantis kontroliniui iš temos, kurios klaikiai nesupranti. Kaip galima lyginti rašytoją su Diuma – man labai gili paslaptis. Matosi, kad norėta lygiuotis į Diuma, bet čia ir buvo viena didesnių klaidų – norint padaryti Diuma reikia PASAKOTI – pateikti didžiulį kontekstą, išnagrinėti priežastis ir pasėkmės, psichologines metamorfozes, analizuoti – o ne berti faktus vieną po kito su milijonu vardų, kurie knygoje neturi jokios asmenybės tai natūraliai juose išvis nesusigaudai. Tai padaryti Diuma nesant pluksnos meistru ir dar tą Diuma sukišti į 300 puslapių – misija turbo neįmanoma.
Kas buvo su visais tais pasakotojo komentarais iš šiandienos – nežinau. Kai tai daro Hugo ar Tekerėjus kartais irgi būna keista, bet daug harmoniškiau. Nes ten pasakotojas išlieka pasakotoju, jis turi kažkokią kad ir mistinę, vietą pasakojime, tu jį tiesiog jauti tykant tau už nugaros ir žiūrint per petį, o čia pasakotojas yra tikrų tikriausias autorius – žurnalistas, kuris komentuoja viską iš pozicijos žmogaus, kuris viską perskaitė istoriniuose dokumentuose ir bando atgaivinti. O išvis šitoje vietoje nužudo šiandienos istorija su alaus pardavimo vadybininku, kuris neva turi būti saitas, siejants Vitkevičiaus nuotykius ten Sankt Peterburge ir Kabule su Vilniumi daug metų po jo mirties, kur bandoma ištraukti iš užmaršties jo pamirštus žygius. Tai pradžioje nors ir kažkaip ne vietoje atrodė ten tos mugės ir alus, tikėjausi iš tos istorijos nemažai, bet tokio šnipšto, koks gavosi, jau seniai nemačiau – pamojavo panosėj gražiu popierėliu ir švyst šonan – negausi, sako, rodydamas liežuvį. Labai labai supykau dėl tos Sigito istorijos.
Galų gale – nereikėjo nei Diuma, nei Hugo, nei istorinio detektyvo daryti – apie Vitkevičių galima buvo parašyti gerokai originalesnį, gal kiek paprastesnį romaną, nebandant padaryti KAŽKO, kas šiuo atveju mano supratimu autoriui labai netiko. Buvo galima parašyti paprastą tą tokį šnipų romaną kaip skalambija viršelis – truputį dar pagražinti faktus, pridėti veiksmo, papasakoti apie tai, kaip Vitkevičius leido dienas toje Bucharoje, apie susitikimus su šeichais ir visas intrigas – bet tam būtų reikėję pajausti šį veikėją, o jo nepajaučiau nei aš, nei, matomai, autorius. Jonas Vitkevičius po šios knygos man liko tas pats monumentas kaip ir perskaičius Vikipedijos straipsnį. Tai galiu drąsiai teigti, kad mano atveju ši knyga visiškai neįvykdė savo kilnios misijos. O potencialo buvo daug ir kaip jau sakiau – sveikinu autoriaus idėją, tik išpildymas jos man šį kartą netiko ir nepatiko.
0 Komentarai