Labai jau džiaugiausi, kad knygų mugėj 10 knygų už vienos kainą nusipirkau, bet staiga supratau, kad tas skaičius dar didesnis, nes „Nematomo žmogaus“ tomelyje slėpėsi net trys knygos, ką sužinojau, kai įpusėjusi knygą pamačiau žodį EPILOGAS. Šiaip labai linksma patirtis, nes priešingą – kai tikiesi, kad po pusantro tūkstančio puslapių knyga baigsis, bet paaiškėja, kad laukia dar tomas – jau buvau patyrusi. Kitas knygas atidėjau kitam kartui, o ši stebino ne tik nesusipratimais, bet ir pati savaime.
Kaip romanui, pasakojimas labai trumpas, veikėjai gana epizodiški – vieni veikia pirmoje knygos pusėje, kiti antroje, veiksmas vystosi labai greitai, bet pasakojimo būdas iš esmės grynai toks, kaip visuose tuose realizmo klasikiniuose romanuose, kur pradedam nuo medžių žydėjimo ir baigiam metafiziniais apmąstymais eidami tiesiai per aplinkui. Tik čia viskas labai koncentruota ir todėl dinamiška – žodžiu šitas stilius suspindi geriausiomis savo spalvomis. Apskritai toks keistas jausmas aplankydavo skaitant – rodos sena knyga su visais jos fintais, bet kartu ir kartais papučia toks modernumo vėjelis – be viso to dinamiškumo, nemažai tokio giliai užkišto sarkazmo, kur beveik viską laiką ant šypsenos ar kikenimo ribos esi, bet taip nei vienas nei kitas neįvyksta – tiesiog tokia lyg juoko įtampa tvyro.
Kartu kaip tokiam trumpam pasakojimui, tikrai nemažai kampų užkabinta – baimės ir kitoniškumas, žiaurumas ir savanaudiškumas. Tikrai nemažai moralo skrieja iš šito trumpo įdomaus pasakojimo, kuris ne visai standartinis – kartais bandantis gąsdinti, kartais juokinti, bet visą laiką – mokyti, rodos, nemokydamas.
0 Komentarai