Iš karto pamačiusi Liudo Mažylio knygą žinojau, kad turiu ją perskaityti. Nujaučiau, kad turbūt bus ne visai tai, ko tikiuosi, bet smalsu pažiūrėti ką jis prikurpė buvo labai.
Tai ką galiu pasakyti – perskaičiau greitai ir buvo gana įdomu, bet tokio tipo postmodernizmo lietuvių literatūra man niekada nebuvo labai prie širdies, taigi toli gražu nelikau sužavėta. Labai fragmentiškas, chaotiškas ir sunkiai sekamas pasakojimas, kuriame daugelis veikėjų išvis vadinami daiktavardžiais, o ne vardais, kur daug kultūrinio konteksto, kurį suvokti reikia būti labai apsiskaičiusiam ir dar labai stipriai sekti mintį. Žodžiu, pasakojimo būdas labai mandras.
Gana paprasta turbūt Nepriklausomybės akto ieškojimo istorija čia pateikiama, aišku, visiškai kitokia, nes nuo pradžios iki galo tai (nors panašu ir autoriaus biografijos detalėmis ir faktais paremta) tikrų tikriausia išgalvota konspiracijų teorijų, sutapimų ir paslapties kupina istorija. Šiaip tai gana įdomus būdas buvo suromantizuoti viską taip ir pateikti kaip įdomų grožinį tekstą.
Savo idėją Mažylis panašu išpildė. Man labai patiko knygos leidimas – gražiai padaryta, medžiaginis nugarėlės fragmentas, iliustracijos ir bendras vaizdas tikrai nuostabus. Džiaugiuosi perskaičiusi, o visa kita – grynai skonio reikalas.
0 Komentarai