Vadinti šiuos autorius Stieg Larson įpėdiniais yra labai stipru. Štai jau antrą jų knygą iš serijos apie Joną Liną perskaičiau ir nors įspūdis šiek tiek geresnis nei Hipnozuotojo, vis tiek detektyvas jis labai vidutiniškas.
Šį kartą viskas buvo gerokai nuosekliau, nebebuvo išvis nesisiejančių nusikaltimų, nereikšmingų neištikimybės dramų ir panašių dalykų. Nors aišku kaip dieną, kad autoriai labai mėgsta per prievartą į siužetą sukišti visokiausias vaikystės ir praeities traumas, kaip gimimą politiniame kalėjime, kai tai įtakos turi vienam pritemptam elementui ir tiek, buvo ir daugiau jų, bet jos buvo kiek rimčiau įtrauktos į siužetą, tai skųstis labai negaliu, nors irgi buvo galima padaryti daaaug mažiau vaikščiojimo ant pirštų galiukų apie tai.
Tai šį kartą aiški linija leido labiau mėgautis skaitymu, bet erzinančių dalykų vis tiek labai daug. Atsiradus galimybei kažką sužinoti veikėjai beveik NIEKAD nepuola apklausti žmonių, kuriuos tiesiog verkiant reikia čia ir dabar pašnekinti, o užsiima kokiais nors pašaliniais dalykais, kurie neva duoda efekto, bet logikos – nė kiek. Pavyzdžiui, sužinojus aukos tapatybę vietoj to, kad skambintų artimiesiems ir aiškintųsi kažką su jais, jie užsiima inscenizacijomis kažkokiam kabinete. Ir tokių atvejų ne vienas ir ne du, ir ne tik su policininkais, bet VISAIS.
Detektyvine prasme visai įdomių ten detalių buvo su košmarais ir baimėmis, noro išsiaiškinti paslaptį pirmoje pusėje irgi netrūko, bet veiksmo scenų aprašinėti žmoniškai autoriai nemoka, kas penktame skyriuje kas nors sudega arba sprogsta, o kažkokios ten MINTIES ieškoti irgi neverta. Žodžiu, toks nekaip aprašytas sprogdinu ir gaudau su keliomis įdomiomis detalėmis.
0 Komentarai