Praėjo jau kuris laikas nuo knygų mugės, o aš vis neturėjau laiko prisėsti ir parašyti komentaro ir aptarti gėrybių. Nors gal ir gerai, nes jau nuvilnijo visas šurmulys ir gal netgi bus įdomu prisiminti ir apsvarstyti tam tikrus jos apsektus.
Kalbant apie knygų mugę aš vis ryškiai matau dvi stovyklas – viena kiekvienais metais važiuoja, vis prisiperka maišus knygų reikia jų ar nereikia ir negali suprasti kaip žmonėms ten neįdomu ir kita, kuriai viskas negerai ir pirkti knygas ten yra tokia pati nesąmonė kaip džinsus per Jamam, grūstis tarp žmonių – didžiausia kančia ir spjaudo ant visų iš pirmos stovyklos. Aišku yra tylioji tarpinė dalis ir aš turbūt jai save priskirčiau ir šį kartą pabūsiu ne tokia tyli.
Tiek pernai, tiek ypač šiemet (nes lentynos ir taip lūžta nuo neskaitytų knygų) į knygų mugę važiavau ne kalnus knygų pirkti. Pasižiūrėjau prieš tai knygas, kurias galbūt norėčiau nusipirkti, susidariau sąrašiuką su kainomis internete ir tvirtai pasiryžau pirkti tik jei bus bent kiek pigiau, nes visada spėsiu internetu su kokia 30 procentu nuolaida užsisakyti. Ir labai gerai padariau, nes jeigu pernai dar radau kokią senesnę knygą keliais eurais pigiau, tai šiemet didžiausias skirtumas – euras, kas turint omenyje knygų kainas yra kokie 7 procentai. O sąraše buvo ir seniai leistų Radzevičiūtės knygų, kurias tikrai tikėjausi bent kiek pigiau nusipirkti, o kaina lygiai ta pati. Tai na pagal mane į mugę važiuoti pirkti naujų knygų yra viena didelė nesąmonė, nebent dėl kažkokių priežasčių ten patogiau ir nėra galimybės nueiti į knygyną vėliau ar parsipūsti internetu. Keistas man kiek tas leidyklų sėdėjimas ant knygų – naujos tai naujom, ten dažnai būna greičiausia galimybė jas gauti, jei norisi čia ir dabar. Bet senų, kurias jau ir bibliotekoje lengvai rastum, mano supratimu geriau parduoti 10 už pusę kainos negu 3 už pilną.
Žodžiu, iš naujų knygų labai neprotingai nusipirkau Dan Brown „Kilmė“ vien dėl to, kad nežinojau, jog ji ten bus, vien dėl to , kad čia ir dabar, o ir kainavo net EURU pigiau nei skelbė internetas. Ir Liudo Mažylio „99 metai po įvykio“, nes autorius šalia pasirašinėjo ir gal ir permokėjau, bet norėjau aš to autografo ir autoriui pagelbėti kažkaip negaila. Mažylis toks pat mielas kaip ir televizoriuje, ne tik autografą padėjo bet dar ir citatą iš knygos burtų keliu liepė išsirinkti.
Knygų mugėje knygų pirkimo prasme aš visada šventąjį gralį randu kitur – bukinistų pasaže, kur susirenka daugiau ar mažiau beveik visi naudotojų knygų knygynai, o po lentynas aš labai mėgstu knistis, tai einu ten ir kaifuoju. Ir prisiperku tuos maišus knygų ir 10 knygų sugebu įsigyti už tą kainą, kur po to neprotingai vieną knygą nuo leidyklos prekystalio nugriebiu. Ir ne šiaip ką nors prigriebiau iš bėdos, nes nedaug pigu, bet daug knygų jau laukė savo eilės kurį laiką.
Apskritai tai šiemet mugėje kažkaip patraukė prie lietuvių autorių – gal ta šimtmečio tema ir atmosfera, bet prigriebiau 4 lietuvių autorių romanus, du iš jų („Keturiolika Restitucijos dienų“ ir „Vilniaus plovas“ ) įrašyti į šių metų iššūkį tai tikrai ne atsitiktiniai pirkiniai, na o „Trys mano vieninteliai“ ir Simonaitytės „Nebaigta knyga“ pirmoms pažintims irgi su nekantrumu lauks savo eilės.
Be atsitiktinių pirkinių iš naudotų knygų lentynos, aišku, neįmanoma apsieiti – su „Moterimi ir beždžione“ bandysiu tęsti pažintį su autoriumi, su „Kvarterone“ grįžti į paauglystės laikus kai paskutinį kartą skaičiau Rido kūrinius. Ironiška, bet visai nedaug laiko likus iki mugės kaip tik susimąsčiau, kad reiktų pabandyti reabilituoti Dickensą ir kaip tik „Pasakojimą apie du miestus“ buvau numačiusi tam reikalui, nors ir be rimtų ketinimų, tai ta seno leidimo knyga bukinistų pasažo lentynoje galima sakyti ėmė ir pastūmėjo ir ką gali žinoti, gal buvo likimo siųsta. Ir galiausiai „Moterų laimė“ buvo atradusi savo vietą mano giliai pasąmone įsitaisiusiame sudominusių knygų sąraše, o šitas senas leidimas vaje kaip mane sužavėjo, spalvos ir šriftas savotiškai traukia akį ir bus smagu suklijuoti ją ir skaityti tą tokį daug mačiusį aptriušusių leidimą.
Ir galiausiai dvi knygos, kurios kartu ir labai nudžiugino, ir papiktino. „Nematomas žmogus“ ir „Karas su salamandromis“ – pirmoji taip pat iš šių metų iššūkio, antrosios skaityti neketinau, bet vien iš tos piktdžiugos, kad gretimame pastate tą knygą kokius 4 kart brangiau pardavinėja, o ir įdomi gana pasirodė, ėmiau ir prigriebiau. Taip, naujieji leidimai gražesni ir man labai mėgstančiai gražius skoningus viršelius tai kaip ir turėtų patikti, bet mane baisiai erzina, kai leidyklos imasi perleidinėti knygas vietoje to, kad išverstų ir leistų naujas. Pasaulyje tiek yra gerų knygų, kurias galima būtų pateikti skaitytojui, ištisi neatrasti žanriniais subtilumais išsiskiriantys romanų plotai, kuriais būtų galima nustebinti skaitytoją ir jį prisijaukinti, o jie eina lengviausiu keliu. Nes perleisti knygą mano supratimu kainuoja daug mažiau – vertėjui mokėti nereikia, tik redaktorius spėju kelias praleistas raides pripiešia, dizaineriui aišku viršelį reikia pamodeliuoti ir pardavinėjam už tą pačią kainą kaip naujausias knygas. Arba pavyzdžiui Kazuro Ishiguro gavus Nobelį, ką „baltos lankos“ padarė, ne kitas dar lietuviškai neišverstas autoriaus knygas išleido, bet perleido „Neleisk man išeiti“, nes reikėjo greitai kepti kad ant bangos pakliūt, o indėlis į literatūrą jiems išvis nė motais.
Užsivedžiau apie pinigus ir knygų pirkimą, bet kaip jau sakiau knygų mugė juk ne vien tas grūdimasis prie prekystalių kad ką gero nusipirkt. Pirmiausia, tai susitikimai su rašytojais, galimybė gauti autografą, o galiausiai ir renginiai. Aš šiemet gana kukliai – į du tenuėjau – kaip visuomet paklausyti Sabaliauskaitės, kad ir apie ką jinai kalbėtų, net jeigu ir apie indų plovimą, ir į diskusiją „Knygos – į valstybės gynybą?“. Prisipažinsiu, kartais tie renginiai man atrodo dirbtinokai, klausytis protarpiais sunku darosi, o pritemptos temos prie knygų irgi nevilioja. Bet savo požiūrį bandysiu keisti ir kitąmet galvoju keliauti kelias dienas, kad grynai renginius aplankyt ir suteikti jiems šansų įrodyti, kad yra įdomūs kultūriniai renginiai, o ne tik foninis triukšmas.
Trumpai tariant, knygų mugė yra reiškinys, ir kurio, kad ir kaip lėkštai skambėtų, kiekvienas pasirenkame, ką norime išsivežti namo – glėbį knygų, smagių įspūdžių ar šiek tiek abiejų. Aš be kita ko ir „Nieko rimto“ leidyklos knyginių dalykėlių sau ir draugams prisipirkau, ir dar sesę Kakės Makės lietuviška enciklopedija nudžiuginau. Žodžiu kaip ir viskas visada – svarbu atsiriboti nuo triukšmo ir ne paskui bandą ar prieš ją eiti, o pasirinkti geriausią nardymo minioje trajektoriją – tiek perkeltine prasme, tiek ir praktiškai šeštadienio mugėje po pietų pravers.
2 Komentarai
Pastaruosius keletą metų eidavau ten vien dėl renginių, pernai netgi be nė vienos knygos grįžau (tik iš Nieko rimto smulkmenų įsigijau). Šiemet nusprendžiau praleisti. Pritariu, kad kai kurie renginiai dirbtinai pritraukiami prie knygų tematikos. Ir kad ir kaip būna kai kada įdomu pasiklausyti, išėjus iš pristatymo atrodo, kad tema su turiniu išties nemenkai kertasi tarpusavyje ar kad, pavyzdžiui, apie pavadinime minėtą knygą karts nuo karto būdavo užsiminta tik tam, kad žmonės nepamirštų, kokiam pristatyme yra.
ReplyDeleteBet labiausiai patiko perskaityti apie tai,kad ne man vienai užkliūva tai, kad labai daug knygų yra tiesiog perleidžiama, o kažko naujo pasirodo mažokai. Kadangi dar ne taip seniai dirbau knygyne, matydavau visas naujas knygas. Apskritai, knygų vežimo dienos būdavo pačios įdomiausios, nes laukdavom su nekantrumu naujų knygų, kurias galėsim imti ir skaityti. Bet paskutinius pusę metų ypač pastebėjau, kad tekdavo dažniausiai nusivilti, nes visos aktualesnės (t.y. mano mėgstamos tematikos/moderniai lit. priskiriamos knygos) dažniausiai jau būdavo anksčiau leistos ir skaitytos. Iš paskutiniu metu pasirodžiusių į galvą pirmiausia ateina jau anksčiau leistos Egzorcistas, Geišos išpažintis, Pragaro virtuvės vaikėzai, 451 Farenheito, tos pačios Kazuro Ishiguro knygos (tiesa, kiek skaičiau, Baltos lankos jau buvo suplanavusios abi knygas išleisti, kai dar nebuvo jis paskelbtas laimėtoju. Tad gal dabar prisiruoš ir kažką naujo išversti?) ir t.t. Kad ir tas pats Ch. Bukowski. Ok, aš dar nebuvau skaičiusi nė vienos iš perleistų jo knygų (nors tik viena iš trijų pasirodė pirmąsyk), bet, pamenu, kolegė, skaičiusi viską, kas jau buvo išleista anksčiau, irgi kiek nusivylė, nes norisi tų, kurios dar nebuvo verstos lietuviškai. Ir išties, kokia galybė vertos dėmesio literatūros dar nėra pasirodžiusios lietuviškai. Štai kad ir toji pati Lovecraft rinktinė kaip turėjo ne vieną pradžiuginti. Bet susidaro toks jausmas, kad leidyklos galvoja, jog kadaise populiarios knygos bus labiau perkamos nei nežinomos, bijo rizikuoti. Nežinau, kiek tas ,,saugus" sprendimas pasiteisina, nes, deja, bet neretai būtent tos jau ne vieną leidimą turinčios knygos galop beveik neliečiamos stovėdavo lentynose (o pasiūlant pasigirsdavo ,,jau skaityta", ,,taip, žinau ją" ir kt.) ir gan greitai patekdavo tarp akcijinių.
O, kaip smagu pamatyti, kad turiu bendraminčių ir neburbu čia dėl dalykų, kurie man vienai nepatinka. Aš tai va tik tokius subjektyvius pastebėjimus išreiškiau, o čia jau visai konkretūs sąrašai! :( Na aš tikiuosi kad įvyks koks nors pagerėjimas kada netolimoj ateity. :)
Delete