pusšimčio puslapių įžanga

„Ledo ir Ugnies giesmės“ seriją atidėliojau jau ilgai ir ši vasara pagaliau buvo lemtinga – ėmiausi pirmosios knygos, pradėjau ir antrąją, o normalų aprašymą turbūt rašysiu tik baigusi visą išleistą seriją, bet trumpą apžvalgėlę „Sostų žaidimui“ visgi brūkštelsiu.

Tiesą sakant nežinau ar yra daug ką apie šią knygą dabar kalbėti. Man ji pasirodė tokia grynai įžanga į tolesnes knygas, tai ir vertinti nėra kažin ko. Susiskaitė puikiai, nors po kurio laiko tos visos intrigos intrigėlės ir ima kiek varginti. Tokia pat žiauri ir tam tikra prasme nenuspėjama, kaip girdėta., nors kai kurių intrigų kūrimas ir buvo dirbtinokas. Tokio tipo fantastinės epinė knygos man labai patinka, bet šį kartą iki visiško išsilydymo kažko lyg pritrūko.

Keistas iš tiesų pasakojimo būdas vietomis pasakoti istoriją iš tokių gana antraeilių veikėjų kaip vaikai perspektyvos. Istorijos pasakoti tikrai netrukdo, nes viskas taip sustyguota, kad jų istorijos atkleidžia daug informacijos, bet vietomis toks atsitraukimas nuo įvykių ir stebėjimas jų lyg iš toliau pradeda erzinti, kai norisi greičiau sužinoti dalykus.

Žodžiu, Įtraukianti ir įdomi įžanga, žadanti gerą skaitinį, kuriam galbūt prireiks pertraukėlių, bet rezultas, tikiu, sužavės.