Sakiau, kad rašysiu normalią apžvalgą baigus visas knygas, bet po šios nežinau ar jas skaitysiu, tai trumpai brūkštelti apie kiekvieną žingsnį, kad ir kiek jų būtų, turbūt teks. Ne tai, kad man nepatiko „Karalių kova“ – ji tikrai puikiai parašyta, įtraukė ir sudomino, bet per sunku skaityti, kai realiai neįmanoma tikėtis net užuominos į laimingą pabaigą.
Martinas kurpti istorijas tikrai moka – knyga 700 puslapių, o realiai turbūt nesugalvočiau ką būtų galima lengva ranka išmesti – viskas reikalinga ir daugiau ar mažiau įdomu. Kas svarbiausia, jis taip moka įtraukti į atskirų veikėjų istorijas, kad net ir su konfliktiškais ir ne itin herojiškais veikėjai moralinis santykis nėra akivaizdus ir imi juos net kažkiek palaikyti ir susimaišai, tai kieno visgi esi pusėje.
Nors tiek ten ir tų herojų. Aš esu ta naivi mergaitė, kuriai tokiose knygose bent retkarčiais reikia, kad gėris laimėtų, o čia jis kol kas nelaimi niekada ir prošvaisčių nematyti. Antroje šios knygos pusėje buvo apėmus net šiokia tokia melancholija nuo visos to depresūchos, ir ok, galas ŠIEK TIEK pagerino reikalą, bet vis tiek šių romanų pasaulis – viena didelė depresija ir nežinau, ar noriu dar.
Tai dabar pertrauka, o paskui – bus matyt.
0 Komentarai