Knygą „Naktinis traukinys į Lisaboną“ atradau ieškodama, knygos apie knygas savo iššūkiui ir labai daug ko tikėjausi iš anotacijos, nes toji man žiauriai priminė vieną mano mylimiausių knygų – „Vėjo šešėlį“. Šiaip anotacija nemelavo – savo pagrindu šios knygos labai panašios, bet kartu per šį faktą pražiūrėjau tai, kad ši knyga neva yra filosofinė, taigi gavau ne visiškai tai ko tikėjausi.
Skaitant visą laiką akyse stovėjo „Vėjo šešėlis“. Barselona ir Lisabona. Abejose daug pokalbių ir veiksmo sukasi aplink ilgametę diktatūrą ir pasipriešinimą jai. Romano centre – vyras, radęs knygą, kuri jį taip paveikė, kad jis ėmėsi ieškoti autoriaus. Ir paieškos, išlaisvinančios su jomis susijusius žmones bei prikeliančios gyvenimus iš užmaršties. Šie panašumai visą laiką kėlė sentimentalius jausmus ir aš labai norėjau šią knygą pamėgti, o pradžioje beveik ir sekėsi, bet kartu manau šis lyginimas neišėjo į gerą, mat sunku prilygti „Vėjo šešėliui“ mano akyse. Ypač kai „Naktiniame traukinyje į Lisaboną“ visą tą man patinkančią fabulą užgožė kiti dalykai.
Pirmiausia – knygos trigeris yra visai ne ta knyga, netyčia patekusi jam į rankas, kaip gali pasirodyti, o portugalė moteris per lietų lyg norėjusi šokti nuo tilto Berne ir užrašiusi pagrindiniam veikėjui ant kaktos telefono numerį. Būtent tai priverčia jį mesti savo gyvenimą ir pradėti KAŽKO ieškoti, ir tuomet jo kelyje stebuklingai atsiranda portugalo gydytojo, kuriam akivaizdu reikėjo būti psichologu, užrašai ir jis iškeliauja jo ieškoti, nes jam reikia jį pažinti, kad geriau suprastų save. (Atsargiai. Toliau šioje pastraipoje yra nedidelių spoilerių). Tai čia dar viskas yra niekis, ir traukinyje sutiktas turtingas ir labai supratingas lisabonietis, pasišaunąs jam padėti dar niekis, ir jo paieškų pradžia dar irgi gana suprantama, bet kai visi sutikti žmonės viską puikiai prisimena, ima pasakoti savo labai asmeniškus prisiminimus visiškai nepažįstamam keistuoliui ir traukia iš stalčių daugiau lapų su jo užrašais, kurie visi vienas už kitą ypatingesni, tai jau kažkaip durna darosi ir viskas ką matai tai burtininkus su kiškučiais kepurėse. „Vėjo šešėlyje“ tos praeities paieškos buvo kažkokios natūralios, kartais labai sunkios, buvo ir apgaulių ir nutylėjimų ir šiaip visokių kliučių, o čia maždaug tik eik ir viskas ant lėkštutės padėta – nepažįstamo žmogaus iš kito Europos krašto šeimos ir Portugalijos pasipriešinimo istorija.
Kitas dalykas, kad aš nesu didelė sukramtytų dalykų gerbėja ir nemėgstu filosofinių išvedžiojimų, kurie visi išdėstyti tiesiai šviesiai, man labiau patinka kai svarbūs knygos dalykai išaiškėja siužetu, pokalbiais, detalėmis, todėl ir skaitau romanus, o ne filosofines ar psichologines knygas. O dar blogiau kai šios įvyniotos į romaną, kaip šį kartą. Ta knyga, išvedusi pagrindinį veikėją į paieškas – fragmentuotas dienoraštis, kurio skyreliai kažkodėl turi pavadinimus (kas duoda pavadinimus dienoraščio įrašams?!) ir kuriuose ištisai varomi neva gilūs pamąstymai apie žodžius, kalbėjimą, vienatvę, šeimos santykius, moralę ir visko ko tik panorėsi. Pradžioje tie pamąstymai atrodė visai įdomūs ir prasmingi, bet kuo toliau tuo labiau supratau, kad ten daug žodžių ir sakinių apie nieką. Nežinau, galbūt tai tiesiog manęs nepasiekė, bet šiaip didelės prasmės išvis nemačiau visoje toje stebuklingoje knygelėje ir jos autoriuje, kuris kitų knygos veikėjų garbinamas kaip kokia dievybė, visi bent jau metaforiškai vos ne ant kelių krenta išgirdę apie jį. Tai keturių šimtų puslapių knygoje, kurių ten tikrai turbūt dvigubai per daug, tokie dalykai įgriso iki gyvo kaulo.
O ir šiaip knygoje labai daug visko primalta – nemažai visokių pagrindinio veikėjo asmeninių peripetijų, kurios pradžioje labai įdomiai buvo pradėtos atskleisti – kova tarp jo senojo gyvenimo ir naujojo, kuri jo paieškose atrodė labai dramatiška, bet galiausiai jie prarado visą galią, niekur nebeįsipaišė, o galiausiai išvis tapo erzinančiai epizodais, kurie prie pilnos laimės galiausiai ir niekur neatvedė.
Trumpai tariant, man sunkiai sekėsi prisėsti prie šio romano per atostogas traukinyje, kai porą valandų šiaip nelabai ir turi ką beveikti. Norėčiau tikėti, kad čia manęs tiesiog nepasiekė šis romanas ir pasirinkau ne visai tinkamą knygą atostogoms, bet jei šios knygos fabula pasirodė įdomi – vienareikšmiškai siūlyčiau „Vėjo šešėlį“, o šią palikti ramybėje.
0 Komentarai