Mane kažkaip traukia skaityti vienintelius autorių romanus, taigi jau antrus metus į savo iššūkį įtraukiu tokią knygą ir šiemet šion kategorijoj įtraukiau „Stiklo gaubtą“ – vienintelį rašytojos Sylvios Plath, garsėjančios poezija ir trumpąja proza, romaną. O šis tik pradėjus skaityti nustebino vienu tų stipriai kabinančių pirmųjų sakinių, kurie įstringa visam gyvenimui ir iš kurio bet kada atpažinsi kūrinį. Tiesa, bendras įspūdis nebuvo toks stogą nunešantis, kaip tas pirmasis sakinys.
Tai gana autobiografinis kūrinys, kuriame labai daug gilinamasi į vidinius veikėjos išgyvenimus, o man kol kas neteko skaityti kitos jos kūrybos, taigi neturėjau emocinio ryšio su pagrindine veikėja, kurį galbūt turi kiti skaitytojai. O tie vidiniai išgyvenimai toli gražu nėra saulutės ir vaivorykštės – iš esmės tai vieno žmogaus romanas, kurio centre talentinga ir sėkminga mergina puola į gilią depresiją. Svarbi tema, ypač sveikintina savu laiku, kai psichinės ligos buvo gydomos insulino ir elektrinio šoko terapijom ir lobotomijom, ką autorė paliečia šiame romane ir nuo ko kraujas tiesiog užverda. Be kita ko šią temą autorė nagrinėja labai nuosekliai, struktūriškai, leidžia į viską įsijausti ir svarbiausia – skaityti tikrai įdomu. Nors niekas praktiškai nevyksta, autorė tai atsveria kažkokiu lyg sąmoju, kiek sąmojingas, aišku, gali būti gyventi nebenorintis žmogus.
Iš teminės pusės viskas kaip ir puiku, bet iš literatūrinės man šio bei to pritrūko, kad galėčiau mėgautis iki galo. Kūrinio pradžia kažkokia kiek iškritusi pasirodė – pristatė aplinką ir krūvą veikėjų lyg ketintų kažką su jais veikti, o neilgai trukus bast ir viskas ką matai, tai kapstymasis po stipriai ligos išdarkytas smegenis ir į klystkelius pasukusias mintis. O ir šiaip, įmesta buvo į kažkokį veikėjos gyvenimo tarpsnį, kur tas psichologinis lūžis jau įvykęs ir jį suvokti iki galo man leido tik vikipedijos straipsnis apie rašytoją. Tai visa tai kažkiek suglumino.
Puikus ir reikalingas romanas, kuris manau labiau paveikia jau susipažinus su Sylvia Plath kiek daugiau nei rašo nugarėlėje, kuris tikrai paveikus savo tema, bet manęs iki galo tiesiog neužavėjo.
Tai gana autobiografinis kūrinys, kuriame labai daug gilinamasi į vidinius veikėjos išgyvenimus, o man kol kas neteko skaityti kitos jos kūrybos, taigi neturėjau emocinio ryšio su pagrindine veikėja, kurį galbūt turi kiti skaitytojai. O tie vidiniai išgyvenimai toli gražu nėra saulutės ir vaivorykštės – iš esmės tai vieno žmogaus romanas, kurio centre talentinga ir sėkminga mergina puola į gilią depresiją. Svarbi tema, ypač sveikintina savu laiku, kai psichinės ligos buvo gydomos insulino ir elektrinio šoko terapijom ir lobotomijom, ką autorė paliečia šiame romane ir nuo ko kraujas tiesiog užverda. Be kita ko šią temą autorė nagrinėja labai nuosekliai, struktūriškai, leidžia į viską įsijausti ir svarbiausia – skaityti tikrai įdomu. Nors niekas praktiškai nevyksta, autorė tai atsveria kažkokiu lyg sąmoju, kiek sąmojingas, aišku, gali būti gyventi nebenorintis žmogus.
Iš teminės pusės viskas kaip ir puiku, bet iš literatūrinės man šio bei to pritrūko, kad galėčiau mėgautis iki galo. Kūrinio pradžia kažkokia kiek iškritusi pasirodė – pristatė aplinką ir krūvą veikėjų lyg ketintų kažką su jais veikti, o neilgai trukus bast ir viskas ką matai, tai kapstymasis po stipriai ligos išdarkytas smegenis ir į klystkelius pasukusias mintis. O ir šiaip, įmesta buvo į kažkokį veikėjos gyvenimo tarpsnį, kur tas psichologinis lūžis jau įvykęs ir jį suvokti iki galo man leido tik vikipedijos straipsnis apie rašytoją. Tai visa tai kažkiek suglumino.
Puikus ir reikalingas romanas, kuris manau labiau paveikia jau susipažinus su Sylvia Plath kiek daugiau nei rašo nugarėlėje, kuris tikrai paveikus savo tema, bet manęs iki galo tiesiog neužavėjo.
0 Komentarai