Po nevykusio detektyvo reikėjo reabilituoti žanrą, taigi šokau prie Jo Nesbo antrosios knygos apie Harį Hūlę – „Tarakonai“. Pirmoji manęs neišvertė iš kojų, bet turėjo nuostabią intrigą, vežantį pagrindinį veikėją ir šiaip visokių įdomybių, tai surizikavau su antrąja ir likau tokiu sprendimu patenkinta.
Įdomybių netrūko ir šį kartą – vietoje Sidnėjaus su aborigenais, šį kartą gauname dozę tamsiosios Bankoko pusės kartu su tajais ir savita jų kultūra. Jo Nesbo savo grynai detektyvinėse istorijos labai gražiai įpaišo kultūrinių įdomių, kas tikrai yra vienas originalesnių sprendimų.
Istorija šį kartą taip pat tampriai susukta kaip ir „Šikšnosparnio“, bet kulminacija atėjo kažkaip natūraliau ir tuo labai džiaugiuosi. Labai daug įvairiausių siužeto posūkėlių ir užuominų, kurios vis lyg ir sueina, bet vis ne visos ir kartais jau pasimeti visame kame, bet galiausiai viskas gražiai susidėlioja į vietas ir šį kartą jau beveik galiu sau pasakyti: „o kaip tu nesupratai“. Bet tik beveik, nes viskas vis tiek man kažko buvo per daug, ir tikiuosi, kad toliau galėsiu sau ramiai plaukštelt kakton šioje vietoje, nes kaip supratau, tai jau laukia TIKRASIS Jo Nesbo, tai jau netgi truputį nagus niežti.
Labai slogi šiaip jau knyga. Taip, slogesnė kiek ir už kitus detektyvus, nes be mirties čia yra ir kitų negerovių – pedofilija, prostitucija, narkotikai ir mafija su kankinimais. Sugebėjo ne juokais išsunkti, bet kai geriau pagalvoji tai ne išgirsti, koks pasaulis nuostabus visgi ir lendi į tuos trilerius.
Neblogas detektyvas, Haris šį kartą daug labiau užsirekomendavo man ir lauksiu kito susitikimo.
0 Komentarai